Daugiau nei dešimtmetį tarptautinės institucijos žadėjo, kad viešieji pinigai padės pritraukti didžiules privačias investicijas į besivystančias šalis. Tačiau pinigų vis dar trūksta ir kovai su klimato kaita, ir žmonių gyvenimo sąlygoms gerinti. Kodėl šis modelis neveikia taip, kaip tikėtasi?
Įsivaizduokime šalį, kuriai reikia atkurti sausros nuniokotą žemės ūkį, apsaugoti pakrantės gyvenvietes nuo kylančio jūros lygio ir užtikrinti elektros tiekimą milijonams žmonių. Tam reikia didelių investicijų. Tačiau valstybė jau turi daug skolų, o privačius investuotojus pirmiausia domina projektai, iš kurių galima uždirbti.
Tokia padėtis nėra išskirtinė. Daugeliui mažesnes ir vidutines pajamas gaunančių valstybių tenka vienu metu spręsti skurdo, klimato kaitos ir brangaus finansavimo problemas. Tarptautinės institucijos žadėjo padėti pritraukti investicijų, tačiau praėjus daugiau nei dešimtmečiui kyla klausimas, ar pasirinktas modelis atitinka tų šalių poreikius.
Kai viešieji pinigai turi įtikinti privatų investuotoją
2015 m. Pasaulio banko grupė ir kitos tarptautinės plėtros institucijos iškėlė idėją, vadinamą „milijardai į trilijonus“ („Billions to Trillions“). Jos esmė – panaudoti viešąsias lėšas taip, kad jos paskatintų daug didesnes privačias investicijas į besivystančių šalių ekonomiką.
Pavyzdžiui, tarptautinė finansų institucija gali suteikti garantiją arba prisiimti dalį projekto rizikos. Taip siekiama paskatinti bankus ir fondus investuoti ten, kur jie kitu atveju galbūt nesiryžtų.
Toks principas gali padėti finansuoti atsinaujinančią energetiką, transportą ar pramonės pertvarką. Tačiau investuotojams svarbu, ar projektas uždirbs pinigų. Mokykla, ligoninė, potvynių perspėjimo sistema ar vandens tiekimo tinklas gali būti gyvybiškai svarbūs visuomenei, bet nebūtinai generuoti pajamas, kurios leistų grąžinti investicijas.
Todėl vienos sritys lengviau pritraukia privatų kapitalą, o kitos lieka priklausomos nuo viešojo finansavimo.
2026 m. spalį Europos skolų ir plėtros tinklo „Eurodad“ paskelbtoje analizėje apskaičiuota, kad 2015–2024 m. pagal šį modelį buvo sutelkta 555,5 mlrd. JAV dolerių privataus finansavimo. Tai gerokai mažiau už trilijonais matuotus pradinius lūkesčius. Svarbu pažymėti, kad šis skaičius apima pagal konkrečią metodiką apskaičiuotas pritrauktas privačias lėšas, o ne visas investicijas į besivystančias šalis.
Skola, kuri palieka mažiau pinigų ateičiai
Investicijų trūkumą gilina ir skolos. Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) duomenimis, 2025 m. besivystančių šalių išorės skola pasiekė 12,3 trln. JAV dolerių. Tais pačiais metais mažiausiai išsivysčiusios valstybės išorės skolai aptarnauti – palūkanoms mokėti ir paskoloms grąžinti – skyrė 18,2 proc. eksporto pajamų. Palūkanų išlaidos už ilgalaikę išorės skolą per metus išaugo beveik 14 proc.
Skolintis savaime nėra blogai. Paskola gali padėti pastatyti elektrinę ar modernizuoti infrastruktūrą, kuri ateityje duos ekonominės naudos. Tačiau kai daug pinigų tenka ankstesniems įsipareigojimams, valstybėms lieka mažiau lėšų sveikatos apsaugai, švietimui ir pasirengimui klimato nelaimėms.
Klimato kaita šią problemą dar paaštrina. Po didelės sausros ar potvynio reikia atkurti infrastruktūrą ir padėti nukentėjusiems žmonėms. Jei tam tenka skolintis dar kartą, nelaimė gali padidinti ir taip sunkią finansinę naštą.
Be to, mažesnes pajamas gaunančioms valstybėms dažnai tenka skolintis brangiau nei turtingoms šalims. Taigi jų galimybės investuoti į ateitį ribotos ne tik dėl pinigų trūkumo, bet ir dėl pačių finansavimo sąlygų.
Investicijų reikia labiausiai, bet jos keliauja kitur
„Eurodad“ analizė atskleidžia ir kitą problemą: privatus finansavimas pasiskirsto netolygiai. 2015–2024 m. mažiausiai išsivysčiusios šalys gavo 9,6 proc. pagal nagrinėjamą modelį sutelkto privataus finansavimo, o aukštesnių vidutinių pajamų šalys – 40,6 proc. Prisitaikymui prie klimato kaitos teko tik 8 proc. šių lėšų.
Tai nereiškia, kad privačios investicijos neturi vertės. Tačiau šie skaičiai rodo, kad kapitalas ne visada keliauja ten, kur visuomenės poreikiai didžiausi.
Kai finansavimo sėkmė vertinama pagal pritrauktų privačių pinigų sumą, kyla rizika, kad pirmenybė bus teikiama projektams, kurie ir taip patrauklūs investuotojams. Tuo metu skurdžiausioms bendruomenėms reikalinga infrastruktūra ar prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės gali likti nuošalyje.
Svarbu ir tai, kas prisiima riziką. Jei valstybė suteikia garantiją privačiam investuotojui, o projektas nepavyksta, dalis finansinės naštos gali tekti viešajam sektoriui. Todėl vertinant tokias investicijas reikia žinoti ne tik tai, kiek pinigų pavyko pritraukti, bet ir kas prisiima galimus nuostolius bei kokią naudą gauna vietos gyventojai.
Klimato teisingumas prasideda nuo finansavimo sąlygų
Klimato finansavimas dažnai aptariamas kaip pinigų suma, kurią turtingesnės valstybės turėtų skirti mažesnes pajamas gaunančioms šalims. Tačiau svarbu ir tai, kokia forma pinigai suteikiami.
Dotacijos nereikia grąžinti, o paskola sukuria naują įsipareigojimą. Paskolos gali būti tinkamos projektams, kurie ateityje generuos pajamas. Tačiau bendruomenių apsauga nuo potvynių ar ankstyvojo perspėjimo sistemos nebūtinai uždirbs pinigų, nors gali išgelbėti gyvybes ir sumažinti nuostolius.
Todėl klimato teisingumo klausimas – ne vien kiek finansavimo skiriama. Svarbu ir tai, ar jis prieinamas, kiek kainuoja ir ar dėl jo šalims netenka prisiimti dar didesnių skolų.
Spalio 12 d. Bankoke pirmąjį valdančiosios tarybos posėdį surengė UNCTAD remiama Besiskolinančių valstybių platforma. Daugiau kaip 30 valstybių siekia dalytis patirtimi ir stiprinti bendrą balsą tarptautinėse diskusijose dėl skolų. Tai viena iš iniciatyvų, kuriomis besiskolinančios šalys siekia didesnės įtakos taisyklėms, lemiančioms jų finansavimo sąlygas.
Šis klausimas tiesiogiai susijęs su klimato politika. Jei valstybė negali gauti prieinamo finansavimo, jai sunkiau investuoti į švaresnę energetiką, atsparią infrastruktūrą ir socialinę apsaugą. O jei parama daugiausia teikiama paskolomis, ji gali dar labiau apriboti šalies galimybes pačiai spręsti, kur panaudoti savo biudžetą.
Ką reikėtų keisti?
Privatus kapitalas gali būti svarbi vystymosi finansavimo dalis, tačiau jis negali pakeisti viešųjų lėšų visur, kur investicijos nėra pelningos. Reikia finansuoti ir tas priemones, kurių nauda visuomenei didelė, nors jos nesukuria tiesioginių pajamų.
Tam būtinos skaidrios taisyklės: kokią riziką prisiima valstybė, kokią – investuotojas, kas gauna naudą ir ar projektas iš tiesų gerina žmonių gyvenimą. Taip pat reikia prieinamesnio finansavimo, veiksmingesnių skolų restruktūrizavimo mechanizmų ir didesnės besivystančių šalių įtakos priimant tarptautinius finansinius sprendimus.
Pažadą „milijardus paversti trilijonais“ verta vertinti ne vien pagal pritrauktų pinigų sumą. Svarbu, ar jie pasiekia labiausiai pažeidžiamas bendruomenes, padeda mažinti skurdą ir leidžia pasirengti klimato kaitai.
Klimato reporterių informacija ir iliustracija.
