2015 m. pasaulio valstybės susitarė iki 2030-ųjų mažinti skurdą, nelygybę ir saugoti planetą. Per dešimtmetį pasiekta reikšmingų rezultatų, tačiau pažanga per lėta, o finansavimo poreikis auga. Jungtinės Tautos perspėja: be didesnių investicijų ir tarptautinio bendradarbiavimo daugelis tikslų liks neįgyvendinti.
Darbotvarkė, kurios įgyvendinimas stringa
2015 m. Jungtinės Tautos patvirtino Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 metų. Joje numatyti 17 darnaus vystymosi tikslų ir 169 uždaviniai, apimantys skurdo mažinimą, sveikatos apsaugą, švietimą, nelygybės mažinimą, ekonomikos plėtrą ir aplinkos apsaugą.
Šis susitarimas grindžiamas mintimi, kad ekonominė pažanga negali būti atsieta nuo žmonių gerovės ir planetos apsaugos. Valstybės įsipareigojo siekti šių tikslų nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Tačiau 2026 m. liepą paskelbtoje JT Darnaus vystymosi tikslų ataskaitoje pabrėžiama, kad pasaulis atsilieka nuo numatyto plano. Iš 139 tikslų, kurių pažangą galima įvertinti pagal turimus duomenis, tik 36 proc. įgyvendinami pakankamai sparčiai arba daroma vidutinė pažanga. Beveik pusė – 49 proc. – įgyvendinama per lėtai, o 15 proc. rodiklių padėtis pablogėjo, palyginti su 2015 metais.
Ypač sudėtinga padėtis skurdesnėse besivystančiose valstybėse. Jų galimybes siekti darnaus vystymosi riboja finansavimo trūkumas, skolų našta, klimato kaitos padariniai, ribota prieiga prie technologijų ir konfliktai.
Pažanga yra, tačiau jos nepakanka
Per dešimtmetį pasiekta ir reikšmingų rezultatų. Beveik milijardas žmonių įgijo prieigą prie saugiai tvarkomo geriamojo vandens, dar 1,2 mlrd. – prie saugiai tvarkomų sanitarijos paslaugų. Elektros energija pasiekia 92 proc. pasaulio gyventojų, o interneto prieinamumas išaugo nuo 40 iki 74 proc. Socialinės apsaugos sistemomis dabar naudojasi daugiau nei pusė pasaulio gyventojų.
Pažangą padėjo pasiekti ilgalaikės investicijos, viešoji politika ir tarptautinis bendradarbiavimas. Pasikeitė ir galimybės vertinti rezultatus: prieš dešimtmetį duomenų buvo tik apie pusę darnaus vystymosi tikslų rodiklių, o dabar pasaulinėje JT duomenų bazėje sukaupta daugiau kaip 3,2 mln. duomenų įrašų, apimančių beveik visus rodiklius.
Vis dėlto pažanga nevienoda. Vienas iš dešimties žmonių vis dar gyvena itin dideliame skurde, o apie 2,3 mlrd. žmonių susiduria su vidutiniu arba dideliu maisto stygiumi. Konfliktai, klimato kaita ir ekonominiai sunkumai gali panaikinti per daugelį metų pasiektus rezultatus. JT ataskaitoje pabrėžiama, kad turimų sprendimų nepakanka vien sukurti – būtina juos plačiau taikyti ir užtikrinti finansavimą.
Parama mažėja, o poreikiai auga
Vienas didžiausių iššūkių – mažėjanti oficialioji parama vystymuisi. JT duomenimis, 2025 m. ji sumažėjo 23,1 proc., palyginti su 2024-aisiais. Tai didžiausias metinis kritimas per visą stebėjimo laikotarpį, o paramos apimtis grįžo maždaug į 2015 m. lygį.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 2026 m. birželį paskelbtoje prognozėje numatė, kad oficialioji parama vystymuisi šiemet sumažės dar 6,9 proc. Tai būtų treti iš eilės paramos mažėjimo metai. Šis vertinimas yra prognozė, o ne galutinis 2026 m. rezultatas.
EBPO prognozuoja, kad ypač smarkiai mažės dvišalė parama mažiausiai išsivysčiusioms šalims ir Užsachario Afrikos valstybėms. Šioms šalims tarptautinė parama svarbi finansuojant sveikatos apsaugą, švietimą ir kitas pagrindines viešąsias paslaugas. Organizacijos vertinimu, daugiašaliai finansavimo kanalai šio sumažėjimo nekompensuos.
Paramos mažėjimas vyksta tuo metu, kai valstybėms reikia daugiau išteklių klimato kaitos padariniams įveikti, infrastruktūrai stiprinti ir ekonomikos plėtrai. JT vertinimu, metinis finansavimo trūkumas, trukdantis pasiekti darnaus vystymosi tikslus, siekia apie 4 trln. JAV dolerių.
Skolų našta riboja galimybes investuoti
Besivystančių šalių skolos – dar viena kliūtis siekiant darnaus vystymosi tikslų. Kai didelę valstybės biudžeto dalį tenka skirti palūkanoms ir paskoloms grąžinti, mažiau pinigų lieka sveikatos apsaugai, švietimui, infrastruktūrai ir klimato kaitos padariniams mažinti.
Ši problema ypač aktuali valstybėms, kurios dėl klimato kaitos patiria sausras, potvynius ar kitus ekstremalius reiškinius. Joms reikia lėšų ne tik atkurti patirtą žalą, bet ir pasirengti būsimoms nelaimėms. Tačiau brangus finansavimas ir dideli įsipareigojimai riboja galimybes investuoti į ilgalaikius sprendimus.
Todėl vystomojo bendradarbiavimo klausimas neatsiejamas nuo tarptautinės finansų sistemos taisyklių. Siekiant pažangos, svarbu ne tik pritraukti daugiau pinigų, bet ir užtikrinti, kad finansavimas būtų prieinamas, jo sąlygos – tinkamos, o valstybės turėtų daugiau galimybių savarankiškai spręsti dėl savo vystymosi prioritetų.
Kas laukia po 2030 metų?
Iki 2030-ųjų likus mažiau nei ketveriems metams, vis svarbiau diskutuoti ne tik apie dabartinių tikslų įgyvendinimą, bet ir apie tai, kokia turėtų būti darnaus vystymosi darbotvarkė po 2030 metų.
Būsimoje darbotvarkėje turėtų atsispindėti šiandienos iššūkiai: skolų krizė, nelygybė, klimato kaita, technologijų prieinamumas ir geopolitinis nestabilumas. Vien naujų tikslų nepakaks, jei nebus sustiprintos jų įgyvendinimo priemonės.
Ypatingą reikšmę turės finansavimo sąlygos. Skurdžiausioms ir pažeidžiamiausioms valstybėms reikia prieinamesnio finansavimo, veiksmingesnių skolų sprendimo mechanizmų ir daugiau galimybių pasinaudoti technologijomis. Taip pat svarbu užtikrinti, kad besivystančios šalys turėtų svaresnį balsą tarptautinėse finansų institucijose.
Keičiasi ir požiūris į besivystančias valstybes: jos vis dažniau vertinamos ne tik kaip paramos gavėjos, bet ir kaip ekonominės partnerės, dalyvaujančios prekyboje, investicijose ir tarptautinėse tiekimo grandinėse. Vis dėlto partnerystė bus prasminga tik tuomet, jei jos nauda bus paskirstoma teisingiau, o šalys turės realių galimybių dalyvauti priimant sprendimus.
Svarbus ir besivystančių valstybių tarpusavio bendradarbiavimas, kai jos dalijasi patirtimi, technologijomis ir sprendimais. Tai gali papildyti tradicinę vystymosi paramą, tačiau nepanaikina poreikio užtikrinti pakankamą tarptautinį finansavimą.
Darnaus vystymosi tikslai parodė, kad tarptautiniai įsipareigojimai gali padėti pasiekti realių rezultatų. Tačiau jų įgyvendinimas priklauso ne vien nuo pačių tikslų – ne mažiau svarbu, ar valstybės turi lėšų, technologijų ir politinės valios jų siekti.
Artėjant 2030 metams, lieka esminis klausimas: ar pasaulis sugebės įgyvendinti savo pažadus ir sukurti teisingesnes sąlygas visoms valstybėms siekti darnaus vystymosi?
Klimato reporterių informacija, DI iliustracija.
