K.Kupšys: Apie vartojimo prasmę ir prasmingą vartojimą karo kontekste

Dalintis:

Jei paklausčiau, kas yra vartotojas, nesvarstydami atsakytumėte, kad tai yra kiekvienas žmogus, perkantis ir suvartojantis prekes ar paslaugas. O jei paklausčiau, kas yra vartojimas? Čia kiek pagalvotumėte, gal panaršytumėte internete ir kokiame nors žodyne aptiktumėte: „einamųjų poreikių tenkinimas“. Kažkiek trikdo tas žodis „einamųjų“, taip?

Apie poreikių tenkinimą ir vartojimo kokybę vis dažniau ir garsiau kalbėjome klimato kaitos kontekste. Tikrai būsite girdėję ar skaitę, kad reikia mažinti vartojimą, ilginti prekių galiojimo laiką, gerinti jų kokybę, remontuoti, neišmesti, perdirbti. Nebegėda tapo lankytis antrųjų rankų parduotuvėse, prikelti antram gyvenimui daiktus, nešiotis daugkartinius maišelius ir gertuvėles, važiuoti paspirtuku, o plastikinius šiaudelius jau ir visai pamiršome.

Visas šis šurmulys priminė tarsi šventę. Taip, klimato kaita, lyg ir kažkas baisaus, bet ne mano kieme, ledynai tirpsta kažkur Arktyje, tad šiandien galiu laikytis tvaraus gyvenimo būdo, o rytoj – gal ir ne. Pagal nuotaiką: šiandien su kolegomis biure „padarysime tvarumo akciją“ nespausdinsim popierinių dokumentų, o vakare atsirevanšuosiu ir prisipirksiu naujų marškinių ir sportbačių iš naujausios pavasario kolekcijos. Ir nesvarbu, kad tų sportbačių pilna batų dėžė, bet mano „einamasis poreikis“ man sako, kad pasijusiu geriau, jei nusipirksiu.

„O kam tuomet man paskutinio modelio išmanusis, kam sąskaita banke, kam dirbu, jei negaliu „pasitaškyti“. O ką, juk net klimato aktyvistė Greta Thunberg Jungtinių Tautų viršūnių susitikime pasaulio galingiesiems rėžusi „kaip jūs drįstate“, pasirodo, į Ameriką skrido lėktuvu. Va tau ir CO2 pėdsako mažinimas. O tai ką jau čia aš tada, manęs gi niekas nežino ir nemato.“ Štai tokia yra save užliūliuojančio neatsakingo vartojimo mantra.

Tačiau dabar! Dabar vyksta karas, žūsta žmonės. Ir dabar kiekvienas mūsų, bent jau Lietuvoje ir kitose, arčiau Ukrainos esančiose šalyse, iš naujo įvertiname savo asmeninio vartojimo prasmę. Ar man reikia to brangaus laikrodžio (suknelių, sportinių batelių, naujo šaldytuvo, sofos, elektrinio virdulio, antro kavos aparato ir t.t.), juk tiek pigus, tiek brangus laikrodis vienodai tiksliai rodo tą patį laiką. Galiu pirkti pigesnį, o sutaupytus pinigus skirti geriems darbams ar prasmingoms investicijoms.

Juk ne baldus puolėme pirkti, kai kilo paniška baimė dėl karo grėsmės mūsų kiemuose, o kruopas, druską, degtukus, konservus. Ne tas prekes, kurios paprastai tarnauja mūsų ego poreikiams tenkinti, o gyvybiškai svarbias prekes, kurių reikia mūsų baziniams poreikiams, išlikimui. „Kritimas“ žymios Maslow poreikių piramidės apačion supurtė mūsų pasirinkimus ir staiga mūsų vartojimui suteikė visiškai kitą prasmę. Įdomu tik kiek ilgai ir kokiu intensyvumu būsime pasiruošę atsisakyti prabangos? Juk jau dūsaujame, kad degalų kainos pakilo. O juk kare be pralaimėjimų – niekaip. Vartotojams pralaimėjimas – komforto erdvės susitraukimas.

Jau girdime viešoje erdvėje, kad reiktų pasitaupyti, kad kris vartojimas, kils kainos, vartojimą smaugs infliacija, gali mažėti atlyginimai, strigs tiekimo grandinės, pritrūksime grūdų. Ką mes, vartotojai, darysime? Priprasime prie karo ir vėl dejuosime? Ar iš kasdienio komforto zonos mus išmetęs karas vis dėlto bus tas lūžis mūsų vartojimo pasirinkimuose, kurio klimato kaita nesugebėjo padaryti.

Kaip gyvensime Europoje? Ar seksime pavyzdžiu kai kurių Europos šalių vadovų, kurie karo pradžioje drovėjosi įvesti sankcijas, nes esą stos europietiškų prabangos prekių realizacija Rusijos rinkoje? Ar darydami vartojimo pasirinkimus vis dėlto demonstruosime tvirtą vertybinį stuburą? Tik nuo mūsų, kaip vartotojų, noro kuriam laikui atsisakyti perteklinio vartojimo priklauso ar pagaliau išsivaduosime iš karą finansuojančių „kruvinų“ produktų. Kaip jaučiatės važiuodami savo automobiliu, įjungdami elektros jungiklį ar užkurdami dujinę viryklę ir žinodami, kad nors ir mažyte injekcija, bet finansuojate galingą žudymo mašiną?

Suprantama, kad pokyčiai per vieną naktį neįvyks. Tačiau tvirta valia ir tvirta vertybinė pozicija turi signalizuoti, kad nuo šio momento esame pasiruošę atsisakyti nedidelio komforto vardan kilnesnio tikslo – vardan žmonių gyvybių. Ar sukaustytas baimės spausiu pinigus kojinėje ir lauksiu atominio karo, ar tuos pinigus investuosiu į, tarkime, saulės elektrinę ir jau po kelių mėnesių galėsiu džiaugtis švaria energija ir švaria sąžine prieš Ukrainos žmones, gamtą, savo šalies laisvę. O gal atsisakysiu savo taršaus automobilio, prisiminsiu kaip gyveno mūsų seneliai ir į darbą važiuosiu dviračiu. Lyjant lietui, bala nematė, lipsiu į tą autobusą. Arba mažinsiu degalų vartojimą ir pavėžėsiu kolegas vykdamas į biurą, susitikimą ar renginį, o gal pasinaudosiu valstybės programomis ir įsigysiu paspirtuką ar elektromobilį.

Elektra, dujos, šiluma – tai bazinius mūsų poreikius tenkinantys produktai. Galimybė naudotis pagrindinėmis paslaugomis (vandens tiekimas, energetika, transporto, finansinės, ryši paslaugos ir kt.) – tai vienas iš dvidešimties Europos socialinių teisių ramsčio principų. Keisti taršų produktą netaršiu – tai nėra prabanga. Tai – investicija, kuri atsiperka! Ar Europos vartotojų „blauzdos per skystos“, kad jie diktuotų vertybines savo sąlygas, kurtų vertybėmis pagrįstą paklausą. Kuo tada mes skiriamės nuo apzombintos Rusijos gyventojų dalies?

Kovo viduryje Europos vartotojai mini jiems dedikuotą dieną. Europos sostinėse visą savaitę vyksta daugybė renginių ir juose štai jau kone keturiasdešimt metų emocingai diskutuojama apie vartotojų teises, jų apsaugą, baksnojama į vartotojų teisių pažeidimus. Na, kaip nebaksnosi, kai net naktį prikeltas gali išpyškinti vieną iš laisvos rinkos aksiomų: „vartotojas visuomet teisus“. Ši formulė ilgus metus leido taršios pramonės šakoms sakyti, kad teršiame, nes mūsų produkto nori vartotojas. Ši formulė leido Putinui pradėti karus.

Daugybės deklaratyvių pareiškimų Europos Sąjungos institucijose sulaukta ir šiemet. Tik kažin, ar naratyvas begali likti toks pat – vartoti, teisės, vartojimo skatinimas ir pan. Galbūt karas Ukrainoje privertė kritinę Europos vartotojų masę taip giliai susimąstyti apie savo vartojimo pasirinkimus, kad tie pasirinkimai pagaliau pasikeistų.