Kęstutis Kupšys, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Vartotojų aljanso viceprezidentas
Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje įsitvirtino reali privataus kapitalo hegemonija. Globaliu mastu veikiančios trilijonų masto korporacijos bei neribotais resursais disponuojantys finansinės rinkos žaidėjai įgijo ne tik ekonominę, bet ir politinę galią, dažnai viršijančią pačių valstybių galimybes atstovauti savo piliečių interesams. Ši galia sustiprėjo ne vien dėl globalizacijos, bet visų pirma – dėl naratyvo, kurį patys padėjome (aktyviai arba neveikimu) sukurti: „valstybė yra neįgali“.
Šis naratyvas (o paprasčiau lietuviškai – tiesiog „pasakojimas“) apie tariamai neveiksmingą, lėtą ir nekompetentingą viešąjį sektorių, apie „biurokratiją“, kurią būtina mažinti, ilgainiui tapo priemone legitimuoti privačių sprendimų viršenybę.
Jis atvėrė kelią viešųjų paslaugų privatizavimui, valstybės funkcijų fragmentacijai ir atsakomybės perleidimui „rinkos jėgoms“. Vietoje valstybės – kolektyvinės valios išraiškos – buvo įtvirtinta atomizuoto verslininko ir į skaitmeninį hedonizmą grimztančio vartotojo pozicija: kiekvienas tesirūpina savimi; kiekvienas autonomiškas tiek, kiek išgali už savo autonomiją ir sprendimų laisvę susimokėti.
Šio naratyvo pasekmė – fiskalinio suverenumo atsisakymas. Valstybės, bijodamos kapitalo pasitraukimo ar kredito reitingų nuosmukio, apribojo savo galimybes kaupti solidžias biudžeto pajamas per progresinius mokesčius, faktiškai pasidavė sunkioje kovoje su mokesčių slėpimu, atsisakė suverenios teisės įvesti kapitalo kontrolės priemones.
Dividendai – „neliečiami“
Ar ne šio naratyvo pasekmė yra sprendimas naujojoje Lietuvos mokesčių pertvarkos istorijoje palikti dividendus „už pajamų sumavimo borto“? Leidžiama suprasti, kad kapitalo pajamos neliečiamos, nes kapitalas gi takus, nutekės ten, kur dividendų išsiėmimo procentas bus mažiausias (ir deja, galimybių tokią padėtį ištaisyti vargiai bematome). Ironiška, kad ES egzistuojanti kapitalo judėjimo laisvė garantuoja šio tekėjimą iš regionų, kur jo labiausiai trūksta, į labiausiai pasiturinčias ES valstybes. Didžiausi Europoje JAV iždo vekselių turėtojai – Airijoje ir Liuksemburge, kur koncentruojasi turtas. 2025 m. pavasarinio EUROFI – stambiųjų finansų rinkos žaidėjų federacijos – statistinio leidinio analitikai konstatuoja: „Pajamų konvergencija [tarp šalių] dažniausiai vyksta dėl santaupų judėjimo iš šalių, kuriose vienam gyventojui tenka didelės pajamos, į šalis, kuriose jos yra mažesnės. Tačiau (…) tokie srautai po 2008–2010 metų laikotarpio išnyko.“
Nenuostabu, kad tokia padėtis verčia EUROFI pastebėti: „Sėkmė gimdo sėkmę“ (angl. „success breeds success“). Struktūrinių Vokietijos pramonės privalumų taip lengvai nukopijuoti Rytų ar Pietų Europai nepavyks, ką bedarytume. O jei struktūriniai skirtumai kapitalo bei technologijų pasiskirstyme išlieka, tai sanglaudos politika – tik pleistras, pridengiantis žiaurią realybę, kuri suformuota dėl strateginės žiūros stokos.
Savaime išsipildanti legenda
Valstybėms įstrigus „žlugusio viešojo sektoriaus“ naratyvo duobėje, pranašystė išsipildė savaime: susilpnintas viešasis sektorius veda jo tolesnio silpnėjimo link. Mokytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai tapo nuvertinti ir perdegę, o kritinės infrastruktūros sritys – nepakankamai finansuojamos. Ypač paveiktos buvo moterys, kurios dažnai užima socialinei sferai priskiriamas ir nepakankamai paternalistiškoje visuomenėje vertinamas, todėl mažai apmokamas pareigas. Kita pasekmė – moterys būna priverstos „kompensuoti“ socialinių valstybės paslaugų spragas neapmokamu rūpesčiu šeimoje.
Kai valstybė praranda savo fiskalinį suverenitetą, ji praranda ir politinio naratyvo kontrolę: nebe ji, o beasmenė rinka, padedant žiniasklaidai kaip suinteresuotam kanalui, nusprendžia, kas ir kodėl turi būti finansuojama, kam skiriami ištekliai, kas yra „prioritetas“. Privačiam kapitalui lieka ne tik sprendimo galia, bet ir galimybė perrašyti pačios visuomenės prioritetus: ne lygybė, ne rūpestis, ne sveikatos apsauga, bet pelningumas, inovacijos (vardan pačių inovacijų) ir rinkos efektyvumas tampa esminiais vertinimo kriterijais. Kažkur girdėti raktažodžiai? Dabar jie susumuoti į vieną – „konkurencingumas“; o šis žodis yra tapęs ES Didžiuoju Simboliu, vėliava, kuria mojuojama kiekviena proga, kai reikia priimti kokį nors sprendimą ES lygiu.
„Valstybė nesugeba“, vadinasi, reikia dar daugiau privatizacijos, dar daugiau išorinio skolinto finansavimo, dar daugiau atsitraukimo nuo kolektyvinių sprendimų. Sukuriamas užburtas ratas, kuriame silpna valstybė negali efektyviai veikti, todėl piliečiai vis labiau atsigręžia į privačias iniciatyvas, labdarą ar „socialinį verslą“ kaip vieninteles veiksmingas priemones spręsti problemas.
Šis ciklas ypač žalingas, kai kalbame apie Darnaus vystymosi tikslų (DVT) įgyvendinimą. Šie tikslai – nuo lyčių lygybės ir kokybiško švietimo iki klimato kaitos švelninimo – negali būti palikti „rinkai“. Jie reikalauja strateginių viešųjų investicijų, tarpsektorinio koordinavimo, visuomeninės atsakomybės. Ir svarbiausia – politikos posūkio į rūpestį, bendruomeniškumą ir teisingą išteklių paskirstymą, o ne aklą efektyvumą.
Kaip ištekliai paskirstomi, kas priima sprendimus ir kas užtikrina vykdymą? Neteisingumas čia klesti ant kiekvieno kampo – tiek šalių viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Niujorko DVT forume dėl vystomojo bendradarbiavimo finansų išgirdome: visos Afrikos šalys kartu išorės kreditoriams yra skolingos 1,8 trilijono dolerių; kasmet vien palūkanoms jos išleidžia nebe dešimtis, o šimtus milijardų. Ir tai žemynas, kuris skursta. Kai kuriose šalyse per biudžetą ten perskirstoma mažiau negu 15 proc. bendrojo vidaus produkto, kas garantuoja tolesnį valstybių nunykimą ir grimzdimą į skolas; o juk tūlas Lietuvos verslininkas tikriausiai pasakys, „tegu Lietuva džiaugiasi, kad perskirsto daugiau negu 15 procentų“.
Ne tik mokesčių pertvarka, bet visapusiška finansų reforma
Viešųjų finansų reforma – tai kelias atgauti valstybės gebėjimą formuoti visuomenės kryptį. Progresiniai mokesčiai, globalus bendras pelno apmokestinimas, agresyvi kova su mokesčių rojais – visa tai yra ne techninės, o strateginės politinės priemonės. Jos leidžia atkurti kolektyvinį veiksnumą, investuoti į bendrą gėrį ir ginti tuos, kurie iki šiol liko sistemos pakraščiuose – ypač jaunimą, moteris, neįgaliuosius, migrantus.
Dabar jau ir gynyba tapo bendra svarbia funkcija, tačiau dar ne iki galo suprasta, jog reikia resursais (t.y. tvariomis biudžeto pajamomis) ją užtikrinti.
Tik atgavę viešųjų finansų kontrolę galime kurti pasaulį, kuriame demokratija nebūtų tuščias žodis, saugumas būtų visų kolektyviai ir solidžiai finansuojamas, o valstybė nebūtų menkinamai vadinama „našta“, bet būtų suvokiama kaip rūpestį užtikrinanti sistema. Tik permąstydami, ką reiškia „vertybė“, „nauda“ ir „augimas“, galime išvengti tolesnio viešosios erdvės sunykimo.
Šį tekstą siūlo „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt). Nuotrauka – asmeninio archyvo.
Tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nevyriausybinių organizacijų įkurta pilietinės žiniasklaidos iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra. Tekstą prašytume skelbti nurodant šaltinį „Klimato reporteriai“.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>
