Vasario 26 dieną Europos Komisija pristatė Europos Sąjungos Švarios pramonės susitarimą (angl. „Clean Industrial Deal“), skirtą Europos konkurencingumo didinimui. Šiuo strateginiu dokumentu siekiama spręsti iššūkius, su kuriais susiduria ES ekonomikai svarbūs sektoriai, tuo pat metu skatinant pramonės dekarbonizaciją, atsinaujinančių išteklių energetiką ir švarių technologijų plėtrą.
Visa tai ypatingai svarbu šiandienos aplinkybėmis, Europai susiduriant su konkurencingumo iššūkiais, kylančiais dėl geopolitinių, ekonominių, technologinių ir aplinkosauginių aplinkybių, įskaitant ES investicijų atotrūkį bei technologinį atsilikimą nuo JAV ir Kinijos, JAV spaudimą dėl muitų, agresyvią Kinijos konkurenciją, asimetrinę priklausomybę nuo konkurentų svarbiausiųjų žaliavų sektoriuje, aukštas energijos kainas ir t.t.
Šiuo metu ES išgyvena ne tik transatlantinių santykių, bet ir konkurencingumo krizę, kurią dar labiau paaštrino Donaldo Trumpo konfrontacinė politika, taigi strateginės autonomijos ir energetinio saugumo stiprinimas bus lemiami ne tik Europos pramonės, bet ir pačios ES ateičiai. Šiame kontekste Švarios pramonės susitarimas koncentruojasi į dvi pagrindines sritis – iššūkių, kylančių daug energijos suvartojančioms strateginėms ES pramonės šakoms, valdymą ir švarių technologijų plėtrą.
Kam to reikia?
Pernai pristatytoje buvusio Europos Centrinio Banko prezidento Mario Draghi ES konkurencingumo ataskaitoje energetika buvo įvardyta kaip viena esminių ES pramonės konkurencingumo problemų.
Rusijai užpuolus Ukrainą energijos kainos smarkiai išaugo, kas sukėlė iki šiol neregėto masto energijos (išteklių) kainų krizę. Nors su krize ES tąsyk pavyko susidoroti, 2025 metus gamtinių dujų rinkos Europoje pradėjo nestabiliai – kainos šoktelėjo iki aukščiausio lygio per pastaruosius du metus.
Daug energijos suvartojančios pramonės šakos reikalauja skubių sprendimų, kurie leistų dorotis ne tik su negailestinga globalia konkurencija ar sudėtingu europiniu reguliavimu, bet, visų pirma, su aukštomis energijos kainomis. Energijos (išteklių) kainos išlieka svarbiu ES konkurencingumo stabdžiu, taigi, ekonomikos dekarbonizavimo klausimas toli gražu neapsiriboja tik aplinkosauga.
Perėjimas prie švarios pramonės, visų pirma, remiasi dekarbonizuota energetikos sistema. Tai radikaliai sumažintų Europos priklausomybę nuo iškastinio kuro importo.
Pastarojo meto geopolitinės aplinkybės aiškiai demonstruoja, jog kalbant apie ES energetinį saugumą, nepakanka kalbėti vien apie rusiško iškastinio kuro importo atsisakymą – nedraugiška Europai pastarojo meto D. Trumpo retorika rodo, jog energijos ar kitus gamtinius išteklius naudoti kaip spaudimo priemonę siekia (ir gali) ne tik Rusija.
Energetinio saugumo stiprinimas ir švarių technologijų plėtra
Švarios pramonės susitarimu ES pramonės konkurencingumą, visų pirma, siekiama stiprinti per energetinį saugumą ir atsparumą – šiuo tikslu Europos Komisija pristatė veiksmų planą energijai imlioms pramonės šakoms bei namų ūkiams. Plane numatytos trumpalaikės priemonės energijos kainų mažinimui, investicijų pritraukimui ir atsparumo didinimui, siekiant, kad panašios energetikos krizės, kokią ES patyrė 2022 metų rudenį, nepasikartotų.
Planuojama, kad dėl šių priemonių bendros sutaupytos lėšos 2025 metais sudarys 45 mlrd. eurų, o ši suma palaipsniui didės iki 130 mlrd. eurų per metus iki 2030 metų ir net iki 260 mlrd. eurų per metus dar už dešimtmečio. Tačiau vien trumpalaikių priemonių energetinio saugumo stiprinimui nepakanka – tuo pat metu būtina skatinti inovacijas bei švarių technologijų sektoriaus plėtrą.
Inovatyvių, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų diegimas aktualus ne tik energijos kainų mažinimo aspektu, bet yra kritiškai svarbus didinant ES pramonės konkurencingumą globaliu mastu. Tačiau šiuo atveju nerimą kelia kritinė ES pramonės priklausomybė ne tik nuo šių technologijų, bet ir nuo jų gamybai būtinų komponentų bei žaliavų iš trečiųjų šalių. Košmarą veja košmaras – geopolitinį Rusijos dominavimą strateginės svarbos išteklių importo sektoriuje keičia totali Europos priklausomybė nuo Kinijos daugelio kritinių žaliavų srityje.
Priklausomybė nuo Kinijos žaliavų – iki 100 proc.
ES jau kuris laikas susiduria su nesąžininga Kinijos konkurencija švarių technologijų rinkoje – ginčai kyla dėl elektromobilių ir saulės modulių technologijų dempingavimo, suteikiančio galimybę ES parduoti kiniškus produktus už dirbtinai mažas kainas dėl valstybės subsidijų. Tokia nesąžininga praktika jau privertė bankrutuoti beveik visus Europos saulės modulių gamintojus ir stipriai kenkia Europos automobilių pramonei, dėl ko prarasta nemažai darbo vietų, vyko ne vienas antidempingo tyrimas.
Negana to, daugiau nei pusės iš 27 svarbiausių žaliavų tiekimas ES šiuo metu visiškai priklauso nuo užsienio tiekėjų, daugiausia – vėlgi, nuo Kinijos, kuri faktiškai turi monopolį jų gavyboje ir perdirbime. Šiuo metu ES iš Kinijos importuoja net 98 proc. retųjų žemės elementų, be kurių neįmanoma ne tik elektromobilių baterijų, vėjo ir saulės elektrinių komponentų, bet ir buitinių elektronikos prietaisų, tokių, kaip išmanieji telefonai, gamyba. ES priklausomybė nuo kritinių žaliavų iš Kinijos tam tikrais atvejais ne tik siekia 100 proc., tačiau vertingos medžiagos paprastai nėra pakankamai perdirbamos, o žaliavos dažnai tiesiog išmetamos.
Todėl Švarios pramonės susitarimu siekiama užtikrinti didesnį kritinių žaliavų prieinamumą ir mažesnes jų kainas, organizuojant bendrus pirkimus, taip pat mažinant priklausomybę nuo pirminių žaliavų importo ir didinant medžiagų pakartotinio naudojimo (žiediškumo) rodiklius. Be to, sekant JAV pavyzdžiu, siekiama skatinti Europoje pagamintų produktų paklausą – pavyzdžiui, įvedant pirmenybės ES pagamintoms prekėms kriterijus viešiesiems pirkimams strateginiuose sektoriuose. Pastarasis planas jau verčia raukytis ne tik Kinijos, bet ir JAV bendroves.
Ką Švarios pramonės susitarimas žada Europai?
Švarios pramonės susitarimu taip pat siekiama užtikrinti kuo didesnę ES dalį pasaulinėje švarių technologijų rinkoje, kurios vertė 2035 metais siektų 2 trln. JAV dolerių, o siekiant diversifikuoti šioms technologijoms reikalingų žaliavų tiekimą, ES kompanijoms planuojama suteikti geresnę prieigą prie išteklių rinkų per daugiašalį bendradarbiavimą, prekybos susitarimus ir investicijų partnerystes. Vienas esminių Švarios pramonės susitarimo elementų – pasiekti, kad 40 proc. švarių technologijų komponentų būtų pagaminti ES.
Kol kas sunku spręsti, kaip ES seksis siekti šių tikslų, juolab, kad, kaip rodo praktika (pavyzdžiui, D. Trumpo užmojai perimti Grenlandiją ar Ukrainai primetamas naudingųjų iškasenų susitarimas), globali konkurencija dėl kritinių žaliavų pastaruoju metu – itin arši, ypatingai atsižvelgiant į prognozes, kad kai kurių iš jų poreikis ateityje augs eksponentiškai.
Kalbant apie kritinių žaliavų gavybos pramonę pačioje Europoje, ji išvysta menkai, o padėčiai pakeisti reikia ir laiko, ir investicijų. Žaliavų gavyba ES ir toliau žada būti pakankamai komplikuota dėl aplinkosaugos problemų ir galiojančių teisės aktų. Be to, dauguma svarbiausių jau išžvalgytų žaliavų rezervų ES yra saugomose teritorijose arba šalia jų, taigi, šiuo atveju gali tekti pasukti galvą, kaip protingai subalansuoti žaliosios transformacijos tikslus ir aplinkosaugos reikalavimus. Gaila, kol kas niekas drąsiau nekalba apie tai, kaip mažinti priklausomybę nuo kritinių žaliavų mažiau vartojant; tai, ko gero, būtų ir naudingas finansiškai, ir tvaresnis sprendimas, palyginti su Žemės išteklių gavybos didinimu.
Kaip bebūtų, dėl didžiulio technologinio atotrūkio nuo JAV ir ES bei dėl dominuojančios padėties praktiškai visose tiekimo grandinėse švariųjų technologijų rinkoje, bent jau artimiausiu metu, vis tiek užtikrintai dominuos Kinija.
Ši šalis kontroliuoja apie 80 proc. pasaulinės saulės fotovoltinių modulių tiekimo grandinės ir dominuoja vėjo turbinų tiekimo grandinėje, pagamindama 70-80 proc. jų komponentų ir perdirbdama beveik 100 proc. jų gamybai reikalingų mineralų. Šešių didžiausių baterijas gaminančių Kinijos kompanijų bendra rinkos dalis išaugo nuo 63 proc. 2023 metais iki 74 proc. 2024 metais. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, šiuo metu Kinijos dalis sudaro apie 70 proc. pasaulinės švariųjų technologijų gamybos vertės ir toliau išliks dominuojančia. Švarios pramonės susitarimas Europai – bent šiokia tokia viltis ką nors reikšmingai pakeisti.
Straipsnį parengė Dr. Aistė Pikšrytė. Canva.com nuotr.
—
Šį tekstą siūlo „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt).
Tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nevyriausybinių organizacijų įkurta pilietinės žiniasklaidos iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.
Plačiau apie projektą ŽALINK >>
