Agnė Černiauskaitė, teisininkė
Sparčiai plintantis koronavirusas (COVID-19) sukelia vis daugiau neigiamų pasekmių civiliniams teisiniams santykiams. Vartotojai nežino, kaip elgtis, jei turimus įsipareigojimus vykdyti tampa sudėtinga ir kokių įsipareigojimų vykdymą tokiu atveju galima atidėti nepatiriant finansinių nuostolių.
Force majeure (nenugalimos jėgos aplinkybė) yra pagrindas sutarties šalį atleisti nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą (CK 6.212 straipsnio 1 dalis; 6.253 straipsnio 2 dalis). Pats koronavirusas COVID-19 nėra force majeure, tačiau jei sutarties nebeįmanoma įvykdyti dėl valstybės įvestų draudimų ar ribojimų, už sutarties neįvykdymą atsakomybė nekyla. Kad aplinkybės būtų pripažintos force majeure, jos turi atitikti Lietuvos teismų praktikoje įtvirtintus keturis būtinus kriterijus:
- aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų nebuvo galima numatyti;
- sutarties negalima įvykdyti kitais būdais;
- to negalima kontroliuoti ar užkirsti kelio;
- šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.
Kai sutartį tapo sunku vykdyti, tačiau ją vis dar galima įvykdyti kitais būdais
Jei dėl sparčiai plintančio koronaviruso (COVID-19) sukeltų padarinių vartotojui tampa sunku vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus, Civilinis kodeksas įtvirtina pagalbinį mechanizmą.
Pagal CK 204 straipsnį asmuo turi kreiptis į kitą šalį prašydamas pakeisti sutarties sąlygas, pavyzdžiui: atidėti įsipareigojimų vykdymą, kol išnyks susidarę sunkumai, sustabdyti palūkanų mokėjimą, netaikyti atsakomybės dėl įsipareigojimų nevykdymo.
Svarbu žinoti, kad vien kreipimasis į kitą šalį dėl sutarties sąlygų pakeitimo savaime neatideda įsipareigojimų vykdymo – šalys turi pasiekti susitarimą. Taip pat svarbu į kitą šalį kreiptis kuo greičiau, kai tik sutartį pasidarė sunku vykdyti. Priešingu atveju, vartotojo delsimas informuoti apie susidariusius sunkumus gali būti laikomas nerūpestingu elgesiu, įrodančiu, kad vartotojas rimtų suvaržymų nepatyrė.