Kaip spręsti naudotos tekstilės krizę?

Dalintis:

Skaičiuojama, kad Europos Sąjungoje vienam gyventojui kasmet tenka net 355 gramai CO2. Vienu iš efektyviausių sprendimų galėtų būti socialinės ekonomikos pasitelkimas, tačiau šiuo metu yra iškilę didelių iššūkių, rašoma VšĮ „Žiedinė ekonomika“ pranešime.

„Dešimtmečius socialinės ekonomikos subjektai demonstruoja savo kompetenciją tekstilės gaminių surinkimo, rūšiavimo ir pakartotinio naudojimo srityje. Be naudotų tekstilės gaminių tvarkymo, jie taip pat labai prisideda prie darbo vietų kūrimo ir socialinės įtraukties. Pavyzdžiui, viena socialinė įmonė gali sukurti nuo 20 iki 35 darbo vietų socialinės atskirties pavojų patiriantiems asmenims už kiekvieną 1 000 tonų surinktų tekstilės gaminių“, – sako VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas D. Tracevičius.

Anot jo, tekstilės atliekų tvarkymo sektorius šiuo metu patiria beprecedentę krizę. Nesiimant skubių veiksmų, tekstilės pakartotinio naudojimo ir perdirbimo pramonė gali žlugti.

Krizė: padėtis ir priežastys

ES tarpvalstybinė naudotų drabužių ir perdirbimo rinka yra pernelyg prisotinta. Operatoriai neturi tinkamų galimybių pakartotinai naudoti daiktus, negali jų saugoti neribotą laiką, o perdirbimo procesai tebėra epizodiški. Be to, naudotų daiktų pardavėjai susiduria su nesąžininga konkurencija iš tekstilės gamintojų, pavyzdžiui, internetinių platformų, kurios naudoja mažus, mažiau nei 150 EUR vertės siuntinius, kad platintų greitosios mados tekstilės gaminius nemokėdamos muitų.

Krizė pasireiškia trimis pagrindiniais būdais:

  • Ekonomikoje: rūšiavimo įmonės bankrutuoja (pvz., „Soex“), o investicijos prarandamos.
  • Socialinėje srityje: tūkstančiai darbo vietų, dažnai padedančių socialinės atskirties pavojuje esantiems asmenims, yra
    pavojuje.
  • Aplinkosaugoje: pakartotinai naudojami ir perdirbami tekstilės gaminiai yra deginami, o tai daro didelę žalą aplinkai.

Be to, yra didžiulis finansavimo trūkumas. Nors atskiras tekstilės gaminių surinkimas tapo privalomas 2025 m. sausio mėn., šiuo metu nėra privalomo finansavimo mechanizmo, kuris padengtų jo išlaidas. Didesnės gamintojo atsakomybės (DGA) schemų tekstilės gaminiams įgyvendinimas vis dar svarstomas, o jau įdiegtos tekstilės gaminių DGA schemos (Prancūzijoje, Nyderlanduose) neišsprendžia šios krizės.

Krizės priežastys:

  • Perteklinė gamyba: vis dažniau atnaujinamos kolekcijos ir milijardai mažų internetinių siuntų prisideda prie didžiulio tekstilės gaminių srauto, kasdien užplūstančio ES rinką. Tai labai prisideda prie milžiniško tekstilės gaminių kiekio tiek pakartotinio naudojimo, tiek atliekų rinkose.
  • Greitoji mada: žemos kokybės, neperdirbamų ir neperdirbamų drabužių antplūdis apkrauna atliekų tvarkymo sistemas. Žemesnės kokybės drabužiai lemia mažesnį pakartotinio naudojimo lygį ir padidina deginamų atliekų kiekį.
  • Didėjančios veiklos sąnaudos: dėl didėjančių energijos kainų ir infliacijos pakartotinis naudojimas Europoje tapo pernelyg brangus.
  • Geopolitinės kliūtys: tradiciniai naudotų tekstilės gaminių rinkos buvo sutrikdyti, o tai dar labiau pagilino krizę.

Krizės sprendimai

„Surinktos tekstilės gaminių tvarkymo prioritetas turėtų būti vietinis pakartotinis naudojimas, laikantis artumo principo ir atliekų tvarkymo hierarchijos. Gamintojai turėtų būti atsakingi už jų sukurtas atliekas ir taršą, o jų finansinis indėlis į DGA sistemas turėtų tinkamai padengti atliekų tvarkymo išlaidas“, – teigia VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas.

Veiksminga DGA schema:

  • Teisingas DGA mokesčių paskirstymas: mokesčiai turėtų būti skiriami pirmiausia atliekų prevencijai, pakartotiniam naudojimui ir pasirengimui pakartotiniam naudojimui, o ne perdirbimui, laikantis atliekų tvarkymo hierarchijos.
  • Įtraukus valdymas: dabartinės DGA schemos, kurias formuoja išimtinai tekstilės gamintojai, skatina monopolistines praktikas ir prastus (aplinkos) rezultatus. Sprendimų priėmimo mechanizmai turi apimti visus žiedinės vertės grandinės dalyvius, ypač socialines įmones, siekiant užtikrinti geresnius (aplinkos ir socialinius) rezultatus.
  • DGA mokesčių ekomoduliacija turėtų būti grindžiama gamintojų praktika, įskaitant gamybos apimtis ir surinkimo atnaujinimo dažnumą. Ekomoduliuoti mokesčiai turėtų būti reali finansinė paskata, daranti įtaką gamybos ir vartojimo modeliams (prioretizuojant ilgaamžiškumą, pakartotinį naudojimą ir perdirbamumą).

Paruošta pagal VšĮ „Žiedinė ekonomika“ informaciją. Iliustracija – Canva.com.


„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.

Daugiau apie projektą ŽALINK>>