Pastaraisiais metais pasaulis vis labiau primena svarstykles. Vienoje tų svarstyklių pusėje – karai, ginklavimasis ir rekordiniai kariniai biudžetai. Kitoje – vis gilėjantis skurdas, klimato krizės padariniai ir kai kurių valstybių, kurios nebeturi išteklių net bazinėms paslaugoms užtikrinti, žlugimo grėsmė. Šį disbalansą ekspertai vadina „istoriniu lūžiu“. Jį patvirtina skaičiai: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2025 m. oficialioji parama besivystančių šalių vystymui sumažėjo net 23,1 procento – daugiausiai per visą jos skaičiavimo istoriją.
Kad suprastume, kodėl toks kritimas kelia nerimą, verta prisiminti, kas apskritai yra vystomoji parama. Ji dažnai pristatoma kaip solidarumo gestas, tačiau iš tiesų tai – investicija į pasaulio stabilumą. Ši parama padeda šalims kurti sveikatos sistemas, mokyklas, infrastruktūrą, klimato atsparumą. Kitaip tariant, ji kuria sąlygas, kuriomis visuomenės gali išlikti ir vystytis.
Dar 1970 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nustatė standartą, kuris galioja iki šiol: išsivysčiusios ekonomikos šalys turėtų nukreipti bent 0,7 procento savo nacionalinių pajamų skurdesnių šalių vystymuisi. Tai ambicingas tikslas, kurį iki šiol pavyko pasiekti tik kelioms valstybėms.
„Gesinti gaisrus“ – brangiau, negu investuoti jų prevencijai
Vystomoji parama nėra vien geranoriškas gestas. Ji veikiau primena saugumo diržą, kuris padeda išvengti krizių dar prieš joms įsibėgėjant. Kai šalys turi išteklių investuoti į švietimą, sveikatos apsaugą ar klimatą, jos tampa tvirtesnės, atsparesnės ir mažiau priklausomos nuo išorinių sukrėtimų. O kai šių investicijų nėra, nestabilumas tampa ne rizika, o beveik neišvengiamybe.
Mažėjanti parama yra rytdienos konfliktų rizikos daugiklis. Kitaip tariant, pasaulis renkasi ne prevenciją, o nuolatinį gaisrų gesinimą – ir tai visada kainuoja brangiau, tiek finansiškai, tiek žmogiškąja prasme.
Dar vienas niūrus faktas: 2025 m. tik 16,1 procento visos paramos pasiekė mažiausiai išsivysčiusias šalis. Būtent tas, kurios labiausiai kenčia nuo klimato kaitos, skolų krizės ir konfliktų. Tai reiškia, kad parama nepasiekia tų, kuriems ji reikalingiausia, o globali nelygybė tik gilėja.
Ekonomika, kuri keičiasi greičiau nei taisyklės
Tuo pat metu pati pasaulio ekonomika keičiasi taip sparčiai, kad senieji vystymosi modeliai nebespėja paskui realybę. Čia praverčia žinomo ekonomisto, knygų autoriaus ir buvusio Graikijos finansų ministro Yanio Varoufakio įžvalgos. Pastaraisiais metais jis vis dažniau kalba apie tai, kad pasaulis pereina į naują ekonominę tvarką, kurią vadina „technofeodalizmu“. Tai sistema, kurioje vertė kuriama nebe rinkoje, o platformose, kurios valdo prieigą prie duomenų, infrastruktūros ir net vartotojų elgsenos.
„Pajamos vis dažniau generuojamos ne iš gamybos, o iš kontrolės“, – teigia Varoufakis. Vystomojo bendradarbiavimo kontekste Y. Varoufakio pozicija primena, kad suverenios valstybės neretai neturi nei resursų, nei motyvacijos aktyviai veikti ekonominę politiką, nes ją kreipia sau tinkama linkme naujieji „technofeodalai“. Pastarieji dažnai platina itin radikalias pasaulio vizijas.
Besivystančioms šalims ši realybė ypač skaudi. Jos ne tik susiduria su klimato krizės, skolų ir konfliktų spaudimu, bet ir įstringa ekonomikoje, kurioje vertė kuriama ne ten, kur vyksta darbas, o ten, kur sukaupta kontrolė. Tai reiškia, kad be vystomosios paramos jos turi vis mažiau galimybių įsitraukti į globalią ekonomiką kaip lygiavertės dalyvės.
Kokį pasaulį pasirinksime?
Europos skolos ir vystymosi tinklas „Eurodad“ pabrėžia, kad šiandienos finansinė architektūra „ne tik nepadeda mažinti nelygybės, bet ją įtvirtina“. Kai parama mažėja, o skola – didėja, šalys tampa priklausomos nuo išorinių kreditorių, o ne nuo savo ekonominės bazės. Vystomoji parama bent iš dalies sušvelnindavo šį spaudimą.
Šiandien pasaulis stovi kryžkelėje. Viena kryptis veda į karo ekonomiką – greitų sprendimų iliuziją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tvirta, bet ilgainiui palieka dar daugiau nestabilumo. Kita kryptis – į investicijas, kurios nėra tokios matomos, bet kuria tvirtesnį pagrindą: žmonių gebėjimus, infrastruktūrą, atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams.
Tad, ką pasirinkti? Tai klausimas apie tai, kokiame pasaulyje norime gyventi: tokiame, kuriame nuolat gesiname gaisrus, ar tokiame, kuriame investuojame į tai, kad jie nekiltų.
Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė” 2026 m. gegužės 30 d.