Apie klimato krizę dažnai kalbame taip, lyg tai būtų vien technologijų ar ekonomikos klausimas. Tarsi tereikėtų išrasti geresnį variklį ar efektyvesnį filtrą, ir visos problemos išsispręstų. Tačiau vis daugiau tyrėjų ir aktyvisčių sako, kad problema slypi giliau – mūsų kultūroje, požiūriuose ir santykyje su gyvybe. Šis požiūris vadinamas ekofeminizmu. Nors žodis gali skambėti sudėtingai, jo esmė labai paprasta: pasaulis, kuris menkina moteris, dažniausiai menkina ir gamtą.
Ekofeminizmas atsirado iš pastebėjimo, kad moterų išnaudojimas ir gamtos alinimas kyla iš tos pačios logikos. Indijos ekologė ir filosofė Vandana Shiva 1988 -aisiais išleistoje knygoje „Išlikti gyvam: moterys, ekologija ir vystymasis“ rašė, kad patriarchalinė kultūra moteris ir gamtą traktuoja kaip išteklius, kuriuos galima kontroliuoti ir eksploatuoti. Tokia kultūra vertina jėgą ir pelną, o rūpestį ir bendruomeniškumą laiko antraeiliais dalykais. Iš tokio požiūrio ilgainiui išauga ir socialinė bei ekologinė nelygybė.
Moterys – pirmose sprendimų gretose
Ilgą laiką tokios idėjos atrodė radikalios ir buvo nustumtos į paraštes. Tačiau klimato krizei gilėjant, vis aiškiau matyti, kad vien technologijų neužtenka. Ekofeminizmas padeda suprasti, kodėl ekologinė krizė yra ir socialinė krizė. Kai griūva ekosistemos, griūva ir bendruomenės, o labiausiai nukenčia tie, kurie ir taip gyvena ant ribos.
Visame pasaulyje būtent moterys dažnai pirmos pajunta klimato kaitos pasekmes – tiek kaip labiausiai pažeidžiama grupė, tiek kaip tos, kurios imasi veikti. Greta Thunberg tapo globaliu jaunimo judėjimo veidu, tačiau ekofeminizmo perspektyvoje dar svarbesnės yra tokios lyderės kaip Vandana Shiva, Wangari Maathai ar Sônia Guajajara. Jos ne tik kritikuoja sisteminę nelygybę, bet ir kuria alternatyvius atsparumo modelius, kuriuose rūpestis, bendruomeniškumas ir ryšys su žeme tampa politine jėga.
Kitas pavyzdys – „Amazonian Women Defenders of the Rainforest“ Ekvadore. Tai daugiau nei 100 vietinių moterų tinklas iš septynių Amazonės tautų, ginantis mišką nuo naftos, kasybos ir kitų išteklių eksploatacijos. Šios moterys ne tik saugo savo žemes, bet ir kuria naujus atsparumo modelius: nuo miškų stebėsenos iki vietinių verslų. Tokios iniciatyvos keičia ne tik politiką, bet ir kultūrą, nes jos grąžina bendruomenėms galią ir balsą.
Kvietimas grąžinti teisę jausti
Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje įsitvirtino mintis, kad apie klimato krizę geriau nekalbėti, nes „visi pavargo“. Tarsi jausmai būtų kliūtis, o ne dalis sprendimo. Ekofeminizmas šį požiūrį vadina patriarchalinės kultūros tąsa: kultūra, kuri liepia būti „kietais“, iš tiesų atima galimybę rūpintis.
Ekopsichologai primena, kad skausmas dėl pasaulio nėra silpnumas. Tai ženklas, kad mums rūpi. O kai rūpi, atsiranda ir jėga veikti. Polikrizių laikais emocinis atsparumas tampa toks pat svarbus kaip technologijos ar politiniai sprendimai. Todėl ekofeminizmas siūlo ne tik permąstyti senąją pasaulio veikimo logiką, bet ir kultūrinį gydymą: grąžinti teisę jausti, gedėti, rūpintis ir veikti iš meilės, o ne iš baimės.
Progreso mito spąstai
Vakarų kultūroje giliai įsišaknijusi idėja, kad technologijos viską išspręs. Tačiau šis pasakojimas vis drąsiau kritikuojamas. Kenijos tyrėja Stella Nyambura Mbau kritikuoja technologinį optimizmą žemės ūkyje ir ragina grįžti prie vietinių žinių, kurios padeda bendruomenėms išlikti klimato kaitos sąlygomis. Jos analizė atskleidžia, kad „protingi sprendimai“ dažnai ignoruoja žmones, kurie su žeme dirba kasdien.
Šios idėjos susilieja su tuo, ką 2019 m. analizavo Simona Vaitkutė, tyrusi moterų lyderystę „Deep Adaptation“ judėjime. Ji pastebėjo, kad dauguma moterų lyderių ragina atsisakyti „progreso istorijos“ – idėjos, kad technologijos ar vadybiniai sprendimai išgelbės pasaulį. Vietoj to jos siūlo mokytis iš bendruomenių, kurios jau patyrė praradimus, ypač iš vietinių tautų.
Šią kryptį stiprina ir „Extinction Rebellion“ bendraįkūrėja Skeena Rathor, kalbanti apie „rematriation“ – žemės ir kultūros grąžinimą moterų vadovaujamoms bendruomenėms. Tai nėra romantizuota vizija, o praktinis atsakas į metakrizę (daugybės krizių susikirtimą): kai griūva sistemos, išlieka tai, kas geba kurti gyvybę.
Atsargiai – „women‑washing‘as“
Dar vienas gajus įsitikinimas – kad pakanka moterims suteikti daugiau vietų vadovybėje ir sistema savaime taps teisingesnė. Tačiau kai moterys įtraukiamos tik formaliai, o sprendimų logika nesikeičia, tai tėra „women‑washing“. Apie tai rašo sociologas Jem Bendell savo knygose „Breaking Together“ ir „Deep Adaptation“. Jis įspėja, kad vien skaičių padidinimas nieko nepakeičia, jei kultūra ir toliau remiasi dominavimu, emociniu slopinimu ir tais pačiais senais veikimo modeliais.
„Technooptimizmo“, „ekonominio augimo“, „konkurencingumo“ idėjos turi bendrą bruožą: jos nukreipia dėmesį nuo tikrųjų vertybinių pokyčių. Ekofeminizmas primena, kad vien technologijų ar lyčių kvotų neužtenka, jei pati kultūra ir toliau nuvertina rūpestį, bendruomeniškumą ir ryšį su gyvybe.
Kas iš tiesų neša pasaulio žalos naštą
Ekofeminizmas teigia, kad ekologinė žala nėra atsitiktinis modernybės produktas – tai sisteminės neatsakomybės rezultatas. Kapitalistinė vartojimo kultūra sukurta taip, kad tikroji žala būtų nematoma: gamybos grandinės nutolusios, tarša perkeliama į Globalius Pietus, o pelnas sutelkiamas Šiaurėje. Vandana Shiva tai vadina ekologine skola – istorine ir dabartine atsakomybe, kurią turtingos šalys ir korporacijos turi pasauliui, bet kuri niekada neįtraukiama į ekonominius skaičiavimus. Ši skola nėra metafora: ji matuojama prarastais miškais, užterštais vandenimis, išstumtomis bendruomenėmis ir moterų darbu, kuris lieka nematomas.
Dar viena iliuzija, į kurią nutaikytos ekofeminizm strėlės – vadinamasis atsakomybės privatizavimas. Vakarų diskursas dažnai ragina individus „rinktis tvariai“, tarsi ekologinės žalos mastas būtų asmeninių pasirinkimų pasekmė. Tačiau ekofeministės primena, kad individualūs sprendimai negali ištaisyti sisteminės nelygybės, kurią palaiko politinės ir ekonominės struktūros. Kapitalizmas išskaido atsakomybę taip, kad nebeįmanoma atsekti, kas iš tiesų atsako už žalą, o kaltė subtiliai perstumta ant vartotojų.
Todėl ekofeminizmas siūlo kitokį atsakomybės modelį – kolektyvinį, struktūrinį ir kultūrinį. Jis kviečia grąžinti atsakomybę ten, kur ji buvo išimta: į politines institucijas, ekonomines sistemas ir kultūrines normas, kurios leidžia naudoti gamtą ir žmones be ribų. Tik taip galima kalbėti apie tikrą, o ne deklaratyvų socialinį bei klimato teisingumą.
Parengė Rūta Trainytė, „Klimato reporteriai“ redaktorė. Asociatyvinė nuotrauka Unsplash.com laisvo naudojimo.
