Pilietinės visuomenės atstovų teigimu, 2025-ieji metai bus lemiami siekiant konkrečios pažangos vystymosi finansavimo srityje. Likus vos penkiems metams iki 2030 m., beveik pusė Darnaus vystymosi tikslų (DVT) uždavinių yra stagnacijoje arba sunkiai įgyvendinami. Tarptautinės bendruomenės susitelkimas ir finansiniai ištekliai yra būtini, norint pasiekti ambicingus tikslus.
Kam reikalingos konferencijos dėl vystymosi finansavimo?
Pirmiausia, šios konferencijos yra būtinos tam, kad pasaulis turėtų bendrą finansinę strategiją, paremtą partneryste ir atsakomybe, o svarbiausi jų nutarimai iki šiol formuoja vystymosi politiką bei paramos sistemas. Trys iki šiol įvykusios Jungtinių Tautų (JT) konferencijos dėl vystymosi finansavimo – Monterėjaus (2002), Dohos (2008) ir Adis Abebos (2015) – suformavo požiūrį į vystomojo bendradarbiavimo finansavimą ir besikeičiančias realijas.
Pirmoji konferencija Monterėjuje – pirmasis bandymas globaliu mastu susitarti dėl bendros vystymosi finansavimo strategijos. Čia priimtas Monterėjaus sutarimas nustatė pagrindinius šešis finansavimo komponentus: vidaus išteklių mobilizavimą, tarptautinę prekybą, tarptautines investicijas, oficialią paramą vystymuisi (OPV), skolų valdymą ir sisteminį pasaulio finansų struktūrų stiprinimą. Ši konferencija padėjo pamatus ilgalaikiam bendradarbiavimui ir pripažino, kad vien oficialios paramos neužtenka – būtina įtraukti ir privačius bei nacionalinius finansinius išteklius.
Antroji konferencija Dohoje vyko 2008 m., pasaulinės finansų krizės kontekste. Jos pagrindinis tikslas buvo įvertinti pažangą po Monterėjaus ir reaguoti į naujus iššūkius. Buvo pabrėžta, kad net ir ekonominės krizės metu finansinė parama vystymuisi turi būti tęsiama. Konferencijoje išryškėjo didesnis dėmesys finansiniam skaidrumui, mokesčių politikai ir tarptautinio finansinio bendradarbiavimo stiprinimui.
Trečioji konferencija Adis Abeboje 2015 m. žymėjo naują etapą – ji buvo tiesiogiai susieta su naujai priimtais Darnaus vystymosi tikslais. Ši konferencija išsiskyrė savo ambicija – Adis Abebos veiksmų darbotvarkė ne tik pakartojo ankstesnius įsipareigojimus, bet ir išplėtė jų spektrą, akcentuodama mokesčių sistemos stiprinimą, neteisėtų finansinių srautų stabdymą, privataus sektoriaus vaidmens didinimą ir technologijų prieinamumo skatinimą. Ji taip pat iškėlė naujus klausimus apie klimato kaitos finansavimą ir skaitmeninės ekonomikos svarbą.
Ketvirtoji Jungtinių Tautų konferencija dėl vystymosi finansavimo (angl. Financing for development 4 / FfD4) vyks 2025 m. birželio 30 – liepos 3 dienomis Ispanijoje. Tai tarptautinė konferencija, kurios tikslas – iš naujo įvertinti ir sustiprinti pasaulinį įsipareigojimą finansuoti darnų vystymąsi. Ši konferencija bus svarbus žingsnis siekiant įgyvendinti Darnaus vystymosi tikslus, ypač atsižvelgiant į pastaraisiais metais išryškėjusius finansinius ir socialinius iššūkius.
Ar pinigai vystymuisi pasieks tuos, kam jų reikia labiausiai?
Vienas svarbiausių klausimų yra oficiali parama vystymuisi – skaidrumas, veiksmingumas ir atskaitomybė. Deja, pastaruoju metu OPV finansavimas mažėja. Tokia situacija netenkina klimato aktyvistų, o dabartinis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Paramos vystymuisi komiteto (PVK) modelis kelia nemažai klausimų. Komitete dominuoja donorės šalys, o partnerės šalys neturi realios galimybės lygiavertiškai dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Partnerės šalys vis aktyviau reikalauja atviresnių ir įtraukesnių sprendimų JT rėmuose, kur galėtų būti sutarti vystymosi finansavimo principai, OPV įsipareigojimai ir bendradarbiavimo mechanizmai. Jei vystomojo bendradarbiavimo valdymas būtų perkeltas į JT struktūras, PVK vaidmuo taptų antraeilis.
Mažėjant viešajai OPV paramai, vis didesnė atsakomybė perkeliama privačiam sektoriui. Tačiau tai reiškia, kad partnerės šalys konkuruoja dėl privačių investicijų, kurios dažniausiai ateina iš tų pačių donorių šalių didelių korporacijų. Dabartinė sistema neskatina vietinio verslo augimo, o OPV lėšos neretai nukreipiamos įmonėms, orientuotoms į investicijų grąžą, o ne socialinio pokyčio kūrimą.
Ko pasiekta nuo Adis Abebos vystymojo bendradarbiavimo politikoje?
Nuo 2015 m., daug pasistūmėta sveikatos ir švietimo paslaugų stiprinime bei šalių – partnerių vystymuisi ekonominiame augime. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Bangladešas, Vietnamas ar Ruanda demonstravo, kad nuosekliai investuojant į žmogiškąjį kapitalą ir infrastruktūrą galima pasiekti ilgalaikį progresą. Tuo tarpu informacinių technologijų plėtra, ypač mobiliojo ryšio ir skaitmeninių finansinių paslaugų srityje, leido milijonams žmonių pirmą kartą įsitraukti į formalųjį ekonomikos sektorių.
COVID-19 pandemija tapo lūžio tašku. Pandemija sustabdė arba netgi sukėlė nuosmukį daugelyje sričių – išaugo nedarbas, skurdo lygis, švietimo sistema patyrė trukdžių, o sveikatos apsauga susidūrė su milžinišku spaudimu. Pasak Pasaulio banko, dėl pandemijos į ekstremalų skurdą grįžo dešimtys milijonų žmonių.
Pandemija taip pat atskleidė finansinio pažeidžiamumo lygį – daugelis šalių buvo priverstos skolintis ekstremaliomis sąlygomis, o tai padidino jų skolos naštą. Nuo 2022 m. daugiau nei pusė silpniau ekonomiškai išsivysčiusių šalių susidūrė su skolų tvarumo rizika, o kai kurios – pvz., Zambija ar Šri Lanka – pasiekė faktinį nemokumo lygį.
Parengė Justina Kaluinaitė, Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma. Nuotrauka iš Canva.com.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.
