Šiuo metu Brazilijoje vyksta svarbi Jungtinių Tautų klimato konferencija – COP30 (angl. Conference of the Parties). Tai jau trisdešimtasis toks susitikimas, kuriame pasaulio šalys tariasi, kaip spręsti klimato krizę. Čia priimami tarptautiniai susitarimai, kurie vėliau tampa įstatymais ar kitais teisiniais dokumentais. Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, taip pat turi įsipareigojimų, kurių privalo laikytis, kad prisidėtų prie klimato krizės sprendimo.
Šių metų COP30 išskirtinė tuo, kad daug dėmesio skiriama ne tik gamtai, bet ir žmonėms. Kalbama apie socialinį teisingumą (angl. social justice). Tai reiškia, kad klimato krizė vertinama ne tik kaip aplinkosaugos problema, bet ir kaip žmonių gyvenimo kokybės klausimas. Ar visi turi švarų vandenį? Ar turi elektrą, galimybę mokytis, gydytis ir gyventi saugiai?
Konferencijoje išskiriami keli pagrindiniai klausimai: kaip užtikrinti teisingą perėjimą prie švarios energijos, kaip padidinti finansinę paramą skurdesnėms šalims, kaip pagerinti duomenų skaidrumą ir kaip paskatinti šalis atnaujinti savo klimato planus. Daug dėmesio skiriama ir vietos bendruomenėms. Būtent jos dažnai pirmosios pajunta klimato krizės padarinius ir gali tapti pokyčių varikliu.
Klimato finansai – sisteminis pokytis
COP30 glaudžiai susijusi su kita konferencija – FFD4 (angl. Fourth International Conference on Financing for Development), kuri vyko vasarą Ispanijoje. Čia buvo priimtas dokumentas „Sevilijos įsipareigojimas“, kuriame pabrėžiama: klimato finansai turi būti neatsiejama pagalbos skurdesnės ekonomikos šalims dalis. Kitaip tariant, klimato problemų negalima spręsti atskirai nuo skurdo, sveikatos ar švietimo klausimų.
Mokslininkų grupė IHLEG (angl. High-Level Expert Group on Climate Finance) paskaičiavo, kad besivystančios ekonomikos šalys iki 2035 metų turės investuoti apie 3,2 trilijono JAV dolerių (apie 2,76 trilijono eurų) per metus. Šie pinigai reikalingi tam, kad žmonės galėtų gyventi oriai: turėtų švarų vandenį, elektrą, sveikatos paslaugas, švietimą, saugius namus ir galėtų prisitaikyti prie vis dažnėjančių stichinių nelaimių.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti šią sumą, verta palyginti: visos Europos Sąjungos metinis biudžetas 2025 m. siekia apie 200 milijardų eurų. Vokietijos – didžiausios ES ekonomikos – biudžetas yra apie 480 milijardų eurų. Taigi IHLEG siūloma investicija yra daugiau nei penkis kartus didesnė už Vokietijos biudžetą ir net 14 kartų viršija visos ES biudžetą. Tai rodo, kad kalbame ne apie paprastą pagalbą, o apie esminį sisteminį pokytį – naują pasaulinės atsakomybės lygį.
Pažanga – ne tik ekonomikos augimas
Šiemet mokslo žurnale „Nature“ paskelbtas tarptautinis tyrimas, kurį atliko ekonomistai Andrew L. Fanning ir Kate Raworth kartu su Oksfordo universiteto Aplinkos kaitos institutu (Environmental Change Institute) ir „Doughnut Economics Action Lab“, rodo, kad pasaulio ekonomika auga, bet pažangos nematyti. Nuo 2000 metų pasaulio bendrasis vidaus produktas (BVP) padvigubėjo, tačiau milijardai žmonių vis dar neturi elektros, švaraus vandens ar sveikatos paslaugų.
Tyrimas analizavo 193 šalių duomenis. Jis parodė, kad 2022 metais apie 3 milijardai žmonių neturėjo bent vieno esminio gyvenimo elemento. Tuo pačiu metu turtingiausios šalys, kuriose gyvena vos 15 procentų pasaulio gyventojų (Lietuva – tarp jų), sukelia daugiau nei 40 procentų visos ekologinės žalos. Tai rodo, kad dabartinė pasaulio tvarka – ne tik neteisinga, bet ir neefektyvi. Tie, kurie gyvena geriausiai, labiausiai kenkia gamtai, o tie, kurie gyvena tvariausiai, dažnai negali patenkinti net bazinių poreikių.
Tyrimo autoriai siūlo permąstyti, kas yra tikroji pažanga. Jie kviečia pasaulį pereiti prie tokios ekonomikos, kuri užtikrintų ir žmonių gerovę, ir planetos sveikatą
Moterys – labiau pažeidžiamos
Grįžkime į COP30 konferenciją, kur daug kalbama apie regionų ir vietos bendruomenių svarbą kovoje su klimato kaita. Be to, pabrėžiama, kad klimato politika per mažai dėmesio skiria pažeidžiamoms gyventojų grupėms, tokioms kaip žmonės turintys negalią, mažų pajamų gyventojai, moterys, vaikai.
Anot moterims atstovaujančių organizacijų, klimato krizė ne visus paveikia vienodai. UNESCO duomenimis, net 80 proc. žmonių, priverstų palikti namus dėl stichinių nelaimių, yra moterys ir mergaitės. Jos taip pat turi 14 kartų didesnę tikimybę mirti per gamtos katastrofas. Ir nors jos yra tarp labiausiai pažeidžiamų, jų balsas sprendimų priėmimo erdvėse vis dar retas.
Lyčių lygybės (angl. gender justice) tema klimato konferencijose atsirado tik 2001 metais, nors COP renginiai vyksta nuo 1995-ųjų. Po to sekė ilgas tylos laikotarpis, kol 2014 m. buvo sukurtas pirmasis Jungtinių Tautų planas, skirtas moterų dalyvavimui klimato politikoje. Tačiau dokumentai – dar ne veiksmai. Nors dauguma šalių savo klimato planuose mini lyčių lygybę, tik nedidelė dalis iš tiesų numato konkrečias priemones. Trūksta finansavimo, stebėsenos ir politinės valios.
Lietuviai remia esančius bėdoje
Statistika rodo, kad lietuviai linkę padėti silpnesnės ekonomikos valstybėms, kurios dar vadinamos Globalių Pietų šalimis, ir remia vystomojo bendradarbiavimo tikslus. 2023 m. Lietuvos oficiali parama vystymuisi siekė daugiau nei 100 mln. eurų. Iš jų 70 mln. – įnašai į ES biudžetą, o likusi dalis – tiesioginė humanitarinė pagalba Ukrainai, Armėnijai, Libijai, Palestinai, Jemenui ir kitoms šalims. Tai rodo, kad Lietuva ne tik kalba apie teisingumą, bet ir veikia.
Vystomasis bendradarbiavimas – tai ne tik pinigai. Tai ir žinios, technologijos, partnerystės, bendri projektai. Tai būdas padėti skurdesnėms šalims tapti savarankiškoms ir stiprioms. Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, yra įsipareigojusi reikšmingai prisidėti prie vystomojo bendradarbiavimo finansavimo, skirdama tam tikrą dalį nuo bendrųjų nacionalinių pajamų.
Šiame kontekste COP30 tampa ne tik klimato susitarimų vieta, bet ir moraliniu veidrodžiu. Ji primena, kad klimato krizė – tai ne tik gamtos, bet ir žmonių gyvenimo kokybės klausimas. Ir kad kiekvienas iš mūsų – net jei gyvename kaime ar mažame miestelyje – esame šio pasaulio dalis.
Canva.com nuotrauka.
Straipsnis publikuotas laikraštyje „Suvalkietis“.