Lietuvos teismų sprendimai stebina Europą: silpnesne sutarties šalimi traktuojami ne vartotojai, bet bankai

Agnė Černiauskaitė, teisininkė

Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas ir Europos vartotojų organizacija stebisi Lietuvos teismų sprendimais finansinių paslaugų bylose, kai bankai vertinami kaip silpnesnė sutarties šalis, nes dauguma neapibrėžtumų ar neaiškumų aiškinami jų naudai. Ši tendencija yra priešinga Europoje taikomai praktikai ir ES teisės aktams.

Vartotojų teisių gynėjams didelį susirūpinimą keliantis atvejis – byla dėl Nordea banko paskolų Šveicarijos frankais (CHF).

2008 m. Nordea apie 300 vartotojų suteikė paskolas Šveicarijos frankais, tačiau neatskleidė valiutos kurso kitimo rizikos laipsnio ir bankui žinomų ekonominių prognozių apie būsimą kurso kilimą. Augant CHF kursui vartotojų skolos bankui ženkliai išaugo ir jie patyrė didelių finansinių nuostolių. Ginčą sprendžiant teisme, pirmos instancijos teismas pasisakė, kad vartotojai, priimdami sprendimą sudaryti kreditavimo sutartis CHF valiuta ar sudarydami papildomus susitarimus, privalėjo patys įvertinti tokio sprendimo pasekmes ir galimą riziką dėl paskolos pabrangimo, atsižvelgiant į valiutos kurso pokyčius. Taip pat pabrėžė, kad ekonominės prognozės praktikoje vertintinos kaip turinčios menką patikimumą[1].

Svarbu pastebėti, kad paskolos mokėjimo metu kai kuriems vartotojams bazinė palūkanų norma tapo neigiama, tačiau bankas jos netaikė (priešingai Lietuvos banko rekomendacijai). Vartotojams paprašius modifikuoti paskolos sutartis nuo jų sudarymo dienos: pakeisti paskolos valiutą iš CHF į EUR paskolos išdavimo dienos kursu ir taikyti neigiamas palūkanas, bankas atsisakė tai padaryti. Teismas sutiko su banko argumentais, jog neigiamos palūkanos nebuvo taikomos, nes pasirašant kreditavimo sutartis neigiamų palūkanų reiškinys neegzistavo ir nebuvo jokių prielaidų numatyti, kad jis atsiras.

Nukentėjusiems vartotojams apskundus tokį teismo sprendimą apeliacine tvarka, buvo priimtas dar vienas, vartotojų interesus pažeidžiantis sprendimas. Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino banko aukšto turimų žinių ir kompetencijos lygio bei palaikė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kad kurso kitimo riziką privalo prisiimti silpnesnė sutarties šalis – vartotojas, argumentuodamas, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis[2]. Teismas neįžvelgė banko kaltės ir neteisėtų veiksmų šiam nevykdant pareigos informuoti vartotoją dėl galimo sutarties sąlygų vykdymo pasikeitimo ir galimų užsienio valiutos kurso svyravimų.

Nerimą kelia tai, kad šiuo atveju Lietuvos teismai neatsižvelgė į Europos teismų praktiką bei teisės šaltinius, įskaitant direktyvas, kuriomis siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus dėl nesąžiningų sutarties sąlygų su vartotojais sudaromose sutartyse.

Vartotojai dėl CHF valiuta suteiktų paskolų nukentėjo ir kitose ES valstybėse, todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) šiuo klausimu yra pasisakęs ne vieną kartą. Pavyzdžiui,  analogiškoje situacijoje Rumunijoje dėl paskolos kita valiuta išdavimo[3] ESTT konstatavo, kad banko veiksmai yra nesąžiningi bei neatitinka Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatų. Teismas pabrėžė banko pareigą informuoti vartotoją dėl galimo sutarties sąlygų vykdymo pasikeitimo, galimus užsienio valiutos svyravimus (58), vartotojui kilusią valiutos keitimo riziką, nacionalinės valiutos nuvertėjimo atveju (55), t.y. aiškiai ir skaidriai nurodyti sutarties sąlygos veikimo principus, kad vartotojas galėtų numatyti jam galinčius kilti ekonominius padarinius. Teismas nurodė, kad būtina atsižvelgti ir į vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, padėtį bei įvertinti banko turimą patirtį ir žinias, o atsiradus teisių ir pareigų neatitikimui vartotojo nenaudai, nacionalinis teismas turėtų tikrinti sutarties šalių sąžiningumo kriterijų vertinant, ar bankas galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su atsiradusiu sąlygos pasikeitimu, jei dėl to būtų iš anksto derėtasi (57). ESTT nuomone, jei nacionalinis teismas pripažintų kreditavimo sutarties, sudarytos tarp vartotojo ir banko įstaigos, nuostatas nesąžiningomis, ši nuostata nedraudžia teismui visą sutartį pripažinti negaliojančia[4].

ESTT pasisakė ir dėl analogiškos situacijos Lenkijoje, kai bankas suteikė vartotojams paskolas CHF valiuta, neinformavęs apie kurso kitimo riziką. Teismas, remdamasis Direktyva 93/13/EEB pripažino banko veiksmus nesąžiningais ir leido vartotojams prašyti Lenkijos teismų konvertuoti jų paskolas į vietinę valiutą. Teismas pabrėžė, kad nesąžiningų sutarties sąlygų nepašalinimas remiantis ES teise nedraudžia griežčiausių teisinių pasekmių – šių sutarčių nutraukimo[5].

Vartotojams palankus sprendimas buvo priimtas Ispanijoje. Ispanijos Aukščiausiasis teismas nagrinėjo bylą dėl banko suteiktų paskolų CHF valiuta, kai bankas neatskleidė valiutos kurso kitimo rizikos laipsnio ir suklaidino vartotojus teiginiais, kad valiutos kursas yra stabilus. Bankas buvo įpareigotas atlyginti vartotojų patirtus nuostolius, remiantis Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

Metų pradžioje Prancūzijos vartotojai šioje srityje pasiekė pergalę  prieš vieną didžiausių šalies bankų – „BNP PARIBAS“ (Cetelem) paskirta didžiausia galima bauda (187 500 eurų) dėl informacijos neatskleidimo platinant didelės rizikos paskolas ir apgaulingos rinkodaros taikymo. Bankas taip pat turės atlyginti milijonus siekiančią žalą, kurią patyrė  daugiau nei 4600 paskolas paėmusių asmenų.