Donaldo Trumpo prekybos politika žymi naujos eros pradžią globalioje prekybos politikoje, kuri keičia pasaulio rinkas, nuo laisvosios prekybos sukant link atviro protekcionizmo ir ekonominės prievartos. Visa tai neigiamai atsiliepia tarptautiniams santykiams ir destabilizuoja tarptautinę sistemą, kurioje vis labiau įsigali transakcinė politika, o ekonomika traktuojama kaip politinių tikslų siekimo priemonė.
Nors tokios politikos ilgalaikį poveikį dėl įvairiausių priežasčių kol kas prognozuoti sunku, jau dabar akivaizdu, kad protekcionizmas ir vadinamoji „Amerika pirmiausia“ ideologija ne tik kelia prekybos karus, pasaulio rinkų nepastovumą ir tiekimo grandinių sutrikimus, bet ir daro neigimą įtaką transatlantiniams santykiams. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje tai dar labiau didina ir taip išaugusias saugumo grėsmes Europai, visų pirma, Rusijos Ukrainoje sukelto karo kontekste.
Ne išimtis šiuo atveju ir energetika, su kuria susijusios problemos – itin aktualios Europos Sąjungai. Naujasis JAV prekybos susitarimas su ES iš esmės remiasi energetiniu šantažu, sukuria neįgyvendinamus įsipareigojimus Europai ir prieštarauja ekonominei logikai.
Energetinis šantažas ir gluminanti statistika
Akivaizdus transakcinės, šantažu ir ekonomine prievarta grįstos D. Trumpo politikos pavyzdys – prekybos susitarimas su ES, pagal kurį už 15 proc. bazinį muitų tarifą daugeliui prekių blokas įsipareigojo dideliais kiekiais pirkti JAV energijos išteklius. Nors iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo labai patraukliai, ES siekiant atsisakyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos, atidžiau pažvelgus į statistiką, klausimų dėl amerikietiškų suskystintų gamtinių dujų bei naftos įsigijimų kyla daugiau nei atsakymų.
Su amerikietiškų energijos išteklių įsigijimu susiję skaičiai gerokai glumina dėl keleto priežasčių. Visų pirma, pagrįstų klausimų kelia suderėtos sumos, už kurias ES įsipareigojo pirkti JAV energijos išteklius – bendra įsigijimų suma turėtų sudaryti net 750 mlrd. JAV dolerių per likusią D. Trumpo kadenciją arba po 250 mlrd. dolerių kasmet. Energetikos ekspertų teigimu, ši suma – nereali, todėl susitarimas dėl jos – praktiškai neįgyvendinamas, kadangi, siekdamos laikytis suderėtų įsipareigojimų, JAV visą savo energijos išteklių eksportą turėtų nukreipti į ES, o greta to – tiekimą padidinti dar 50 proc.
Tuo tarpu ES turėtų atsisakyti kitų energijos išteklių tiekėjų ir daugiau nei patrigubinti importą iš JAV, kas iš esmės reiškia, jog Europa atsisako vieno svarbiausių savo energetinės politikos principų – energijos išteklių tiekimo diversifikavimo, kuris turėtų sumažinti energetinę priklausomybę nuo kurio nors vieno tiekėjo. Kitaip tariant, Europa pati savo noru ir vėl lipa ant to paties energetinės priklausomybės grėblio, tik šį kartą asimetrinę energetinę priklausomybę nuo Rusijos keičia panašaus pobūdžio priklausomybė nuo JAV. Duomenų analizės platformos „Kpler“ duomenimis, pernai bendras ES energijos išteklių importas iš JAV sudarė maždaug 80,5 mlrd. JAV dolerių (68,7 mlrd. eurų): iš jų suskystintos gamtinės dujos, itin reikšmingos ES energetikoje keičiant rusiškas dujas, – virš 20 mlrd. dolerių, naftos produktai – 53 mlrd. dolerių. Taigi, 250 mlrd. dolerių importo įsipareigojimas praktiškai ne tik nėra pasiekiamas – iš esmės tai reiškia, kad net jei ES kažkokiu būdu pavyktų pasiekti tokį lygį, tai smarkiai sutrikdytų energijos išteklių tiekimą visame pasaulyje.
Gali sukelti žymiai didesnių grėsmių
Taigi, su JAV suderėta energijos išteklių pirkimo suma ne tik atrodo nereali bei praktiškai neįgyvendinama, bet ir potencialiai kelia energetinės priklausomybės grėsmes. Vienas esminių ES Energetikos sąjungos strategijos elementų – energetinio saugumo už(si)tikrinimas – postuluoja, jog, siekiant saugaus ir įperkamo energijos tiekimo, būtina mažinti priklausomybę nuo vieno išorės tiekėjo, diversifikuojant energijos išteklių tiekimo maršrutus. Iki šiol su šia užduotimi ES sekėsi tvarkytis pakankamai neblogai, juolab, kad dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje kilus iki šiol neregėto masto energijos (išteklių) kainų krizei, diversifikuoti dujų tiekimo maršrutus teko itin operatyviai.
Dujotiekiais į ES atkeliaujančių rusiškų gamtinių dujų dalis sumažėjo nuo daugiau nei 40 proc. 2021 metais iki maždaug 11 proc. pernai. Kartu su suskystintomis gamtinėmis dujomis importas iš Rusijos pernai sudarė mažiau nei 19 proc. viso ES dujų importo. Energetinę priklausomybę nuo Rusijos ES teko skubiai mažinti, didžiąja dalimi smarkiai padidinus suskystintų gamtinių dujų importą. Amerikietiškos suskystintos gamtinės dujos jau šiuo metu sudaro daugiau nei pusę viso šios rūšies dujų importo į ES.
Pastaruoju metu smarkiai pakitus JAV politikos kursui, D. Trumpui nuo daugiašališkumo sukant link agresyviai pragmatinio nacionalinių interesų atstovavimo ir transakcinės prekybos politikos, o taip pat priėmus domėn itin suprastėjusius transatlantinius santykius bei neapibrėžtumą dėl Amerikos gynybos įsipareigojimų, ES energetinė priklausomybė nuo JAV potencialiai gali sukelti žymiai didesnių saugumo grėsmių, nei jau egzistuojančios.
Energetinė priklausomybė – ne vienintelė grėsmė
Kita vertus, energijos išteklių tiekimo diversifikavimo ir asimetrinės energetinės priklausomybės grėsmės – toli gražu nėra vienintelės ES ir JAV prekybos susitarime. Kadangi energijos išteklių importą į Europą vykdo ne pati ES ir ne valstybės narės, o privačios kompanijos, taip ir lieka neaišku, kaip pastarąsias priversti pirkti būtent amerikietiškus energijos išteklius ir potencialiai atsisakyti tiekėjų, kurie gali pasiūlyti mažesnę kainą.
Be to, suskystintų gaminių dujų importas iš JAV neabejotinai susidurs su iššūkiais, kylančiais dėl europinių aplinkosaugos normų – 2027 metais ES įsigalios taisyklės, pagal kurias valstybės narės pradės taikyti baudas kompanijoms, importuojančioms naujų metano emisijų standartų neatitinkantį kurą, dėl ko šių standartų nesilaikančioms amerikiečių kompanijoms būtų taikomi papildomi mokesčiai. Jau šiuo metu didžiausių JAV gamtinių dujų eksportuotojų lobistai spaudžia ES šias taisykles atšaukti – siekiant drastiškai padidinti importą iš JAV pagal naująjį prekybos susitarimą, ES jau veda derybas su amerikiečių kompanijomis.
Be minėtų iššūkių energijos išteklių importui iš JAV taip pat verta atsižvelgti ir į gamtinių dujų paklausos mažėjimo tendencijas – jų suvartojimą 2021-24 metais ES šalys sumažino 20 proc., šių metų pradžioje gamtinių dujų poreikis Europoje buvo žemiausias per 11 metų, o pernai suskystintų gamtinių dujų importas į ES sumažėjo 16 proc., lyginant su 2023 metais. Jei ES energetikos politika ir toliau būtų nukreipta į gamtinių dujų vartojimo mažinimą, blokas galėtų patenkinti paklausą be importo padidinimo ar papildomos infrastruktūros, investuojant į atsinaujinančių išteklių energetiką ir vadinamųjų žaliųjų technologijų (angl. clean-tech) sektoriaus plėtrą. Tačiau naujasis prekybos susitarimas su JAV demonstruoja, jog mažesnius muitus Europa pasiryžo iškeisti į naują energetinę priklausomybę.
Prieštarauja ekonominei logikai
Šiuo metu ES išgyvena ne tik transatlantinių santykių, bet ir konkurencingumo krizę, kurią dar labiau paaštrino agresyvi transakcinė D. Trumpo prekybos politika. Šiame kontekste energetinio saugumo už(si)tikrinimas ir strateginė ES autonomija bus lemiami Europos ateičiai. Energijos (išteklių) kainos išlieka svarbiu ES konkurencingumo stabdžiu, taigi, ekonomikos dekarbonizavimo klausimas toli gražu neapsiriboja tik klimato politika ir aplinkosauga. Perėjimas prie švarios pramonės, visų pirma, remiasi dekarbonizuota energetikos sistema, kuri radikaliai sumažintų Europos priklausomybę nuo iškastinio kuro importo, kurio tiekimas – kaip jau pademonstravo patirtys su Rusija – yra nepatikimas ir nekonkurencingas.
Be kita ko, neproporcingai didelė energetinė priklausomybė nuo vieno išorės tiekėjo taip pat kelia geopolitinių rizikų – net jei šis tiekėjas yra ne Rusija, o JAV, kuriose šiuo metu sparčiai stiprėja ekonominis protekcionizmas, politizuotos transakcinės prekybos strategijos ir ekonominė prievarta, kelianti geopolitines įtampas, rinkų, tiekimo grandinių sutrikimus ir kt. Todėl pasidavimas D. Trumpo energetiniam šantažui ne tik kuria neįgyvendinamus įsipareigojimus (kuriais D. Trumpas vėliau netgi galėtų manipuliuoti), bet ir iš esmės prieštarauja ekonominei logikai ir pačios ES konkurencingumo strategijai. Tokiu atveju, lėšos, kurios galėtų būti skiriamos energetinio saugumo didinimui, technologinio atotrūkio nuo JAV ir Kinijos bei energijos kainų mažinimui ir/ar vietinės pramonės skatinimui, kaip ir Rusijos atveju, ir vėl iškeliaus svetur. Užuot pataikavusi „Amerika pirmiausia“ interesams ir dar labiau didindama energetinę priklausomybę nuo nepatikimų išorės tiekėjų, ES turėtų koncentruotis į struktūrinį iškastinio kuro paklausos mažinimą, kuris padėtų užtikrinti ilgalaikį ES energetinį atsparumą ir ekonominį konkurencingumą.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt). Tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nevyriausybinių organizacijų įkurta pilietinės žiniasklaidos iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra. Tekstą prašytume skelbti nurodant šaltinį „Klimato reporteriai“. Asociatyvios nuotraukos šaltinis – Canva.com.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų.
