Spalio pradžioje prestižiniame britų moksliniame žurnale „Nature“ paskelbtas tarptautinis tyrimas atskleidė, kad pasaulio ekonomikos augimas nepadeda spręsti svarbiausių žmonijos iššūkių. Nors nuo 2000 metų pasaulio bendrasis vidaus produktas (BVP) padvigubėjo, tai neatsispindi nei žmonių gerovėje, nei planetos būklėje — socialiniai pokyčiai vyksta per lėtai, o ekologinė žala toliau didėja.
Tyrimą publikavo žinomi mokslininkai Andrew L. Fanning ir Kate Raworth. Jie analizavo duomenis iš 193 valstybių ir atnaujino vadinamąjį „spurgos“ modelį (angl. Doughnut), kuris padeda įvertinti, ar žmonės gyvena oriai nepažeisdami planetos ribų. Mokslininkai rėmėsi ankstesniais darbais, kuriuos plėtojo Daniel O’Neill, Julia Steinberger ir kiti tarptautiniai ekspertai.
Kas yra „spurgos“ modelis?
„Spurgos“ modelis – tai alternatyvus ekonomikos mąstymo būdas, kurį 2012 metais pasiūlė britų ekonomistė Kate Raworth. Ji sukūrė šį modelį kaip atsvarą tradiciniam BVP augimu grįstam požiūriui, siekdama parodyti, kad tikroji pažanga turi būti matuojama ne vien ekonominiais rodikliais. Vėliau, 2017 metais, Raworth išplėtojo šią koncepciją savo knygoje „Spurgos ekonomika: septyni XXI amžiaus ekonomisto mąstymo būdai“, kuri tapo tarptautiniu bestseleriu ir įkvėpė miestus bei organizacijas taikyti modelį praktikoje.
Modelis vaizduojamas kaip du koncentriniai žiedai. Vidinis žiedas – „spurgos skylė“ – žymi bazinius žmogaus poreikius: maistą, vandenį, sveikatos paslaugas, švietimą, būstą, politinį balsą ir socialinę paramą. Išorinis žiedas apibrėžia planetos ribas – klimato kaitą, rūšių nykimą, vandens išteklius, dirvožemio degradaciją ir cheminę taršą. Tarp šių žiedų yra saugi ir teisinga erdvė, dažnai vaizduojama žalia spalva, kurioje žmonija gali gyventi oriai ir tvariai – neperžengdama ekologinių ribų ir nepalikdama žmonių nepritekliuje.
Šis modelis tapo pagrindu naujam tyrimui, kuriame jis pritaikytas pasauliniu mastu — siekiant įvertinti, ar valstybės veikia saugioje ir teisingoje erdvėje. Mokslininkai naudojo 35 rodiklius, suskirstytus į 21 sritį, apimančią tiek socialinius, tiek ekologinius aspektus. Socialiniai rodikliai parodo, kiek žmonių neturi prieigos prie būtinų gyvenimo sąlygų, o ekologiniai – kiek žmonijos veikla viršija planetos galimybes. Tokia analizė leidžia įvertinti, ar valstybės veikia saugioje ir teisingoje erdvėje.
Socialinis progresas per lėtas, ekologinė žala – per didelė
Mokslininkai analizavo duomenis nuo 2000 iki 2022 metų. Rezultatai rodo, kad norint iki 2030 metų — kaip numatyta Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkėje — užtikrinti visų žmonių poreikius, socialinis progresas pasaulyje turėtų vykti penkis kartus greičiau. Tuo pat metu ekologinė žala turėtų mažėti dvigubai sparčiau, kad iki 2050 metų būtų pasiektos saugios ribos.
Tai reiškia, kad dabartinis tempas, kuriuo pasaulyje mažėja socialinis nepriteklius — pavyzdžiui, žmonių be prieigos prie švaraus vandens, elektros, sveikatos paslaugų ar švietimo — yra per lėtas, kad iki 2030 metų būtų pasiekti minimalūs oraus gyvenimo standartai visiems.
Nustatyta, kad 2022 metais apie 3 milijardai žmonių vis dar neturėjo bent vieno esminio gyvenimo elemento. Pavyzdžiui, 9 procentai neturėjo elektros, o net 75 procentai teigė, kad jų šalyje paplitusi korupcija. Tuo tarpu jau peržengiamos bent šešios iš devynių planetos egzistavimui saugių ribų (angl. planetary boundaries) – kai kurios viršija saugias ribas daugiau nei dešimt kartų.
Turtingos šalys kenkia, skurdžios – kenčia
Tyrimas atskleidė ryškią nelygybę tarp šalių. Turtingiausios valstybės, kuriose gyvena vos 15 procentų pasaulio gyventojų, sukelia daugiau nei 40 procentų visos ekologinės žalos. Tarp jų – Jungtinės Valstijos, Vokietija, Kanada, Japonija, Norvegija ir Nyderlandai. Lietuva, nors ir nepatenka į pačių turtingiausių 20 procentų grupę, priklauso Europos Sąjungai ir dalijasi atsakomybe už bendrą ekologinį pėdsaką, ypač klimato kaitos srityje.
Tuo tarpu skurdžiausios šalys, kuriose gyvena net 42 procentai pasaulio gyventojų, patiria didžiausią socialinį nepriteklių. Daug žmonių neturi prieigos prie švaraus vandens, elektros, sveikatos paslaugų ar švietimo. Kitaip tariant, tie, kurie gyvena tvariausiai, dažnai negali patenkinti net bazinių poreikių.
Šis kontrastas rodo, kad dabartinė pasaulio tvarka yra ne tik neteisinga, bet ir neefektyvi. Tie, kurie gyvena geriausiai, labiausiai kenkia gamtai, o tie, kurie gyvena tvariausiai, patiria didžiausią nepriteklių. Mokslininkai siūlo keisti ekonomikos kryptį – nuo augimo bet kokia kaina prie modelio, kuris užtikrintų ir žmonių gerovę, ir planetos sveikatą.
Jie kalba apie vadinamąją regeneracinę ir paskirstomą ekonomiką – sistemą, kurioje gamyba ir vartojimas ne tik nekenkia gamtai, bet ją atkuria, o sukuriama gerovė paskirstoma teisingiau tarp visų žmonių. Tokia ekonomika kviečia matuoti sėkmę ne pagal BVP augimą, o pagal tai, ar žmonės gyvena oriai ir ar planeta išlieka gyvybinga.
„Spurgos“ modelis jau taikomas pasaulyje
Šis modelis jau taikomas daugiau nei 50 miestų ir regionų visame pasaulyje – kaip strategijos ir politikos pagrindas. Tarp jų – Amsterdamas (Nyderlandai), Kopenhaga (Danija), Barselona (Ispanija), Brisbanas (Australija), Portlandas (JAV), Karakasas (Venesuela), Kampala (Uganda) ir Briuselis (Belgija). Šios savivaldybės naudoja modelį planuodamos miestų plėtrą, viešąsias paslaugas, klimato politiką ir bendruomenių gerovę.
Tai rodo, kad „spurgos“ modelis gali būti pritaikytas labai skirtinguose kontekstuose – nuo turtingų Europos sostinių iki augančių miestų Afrikoje ar Lotynų Amerikoje. Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, turi galimybę jungtis prie šios tarptautinės bendruomenės ir pritaikyti modelį savivaldybių strategijose, ypač sprendžiant socialinės atskirties ir klimato kaitos klausimus.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vien stebėti pasaulio būklę nebeužtenka — būtina veikti. Jie kviečia mokslininkus, politikus, savivaldybes ir bendruomenes keisti požiūrį į tai, kas laikoma pažanga. XXI amžiaus sėkmė turėtų būti matuojama ne augančiais ekonominiais rodikliais, o tuo, ar žmonės gyvena oriai ir ar planeta išlieka gyvybinga. Tam reikia ne tik naujo požiūrio, bet ir drąsos keisti politiką, ekonomiką ir kasdienius sprendimus.
Parengė Rūta Trainytė. Nuotrauka Unsplash.com.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>
