Šiomis dienomis Sevilija virto pasaulinės reikšmės derybų scena. Čia vyksta ketvirtoji Tarptautinė konferencija dėl finansavimo darniam pasaulio vystymuisi (FfD4) – renginys, kuris, nors ir nepatenka į žinių antraštes, nusipelno kiekvieno mūsų dėmesio. Kodėl? Nes jame kalbama apie tai, kaip pasaulis galėtų (ir privalėtų) finansuoti teisingesnę, įtraukesnę ir ilgalaikę ateitį visiems žmonėms – ne tik tiems, kurie gyvena ekonomiškai geriau išsivysčiusiose šalyse.
Tiems, kurie seka vystomojo finansavimo procesus, ši konferencija tai – tai dešimtmečio įvykis. Konferencija vyksta kaip niekad aktualiu metu: pasaulis blaškomas karo šešėlių, infliacijos bangų bei mažėjančio tarptautinio solidarumo, – turtingos valstybės mažina finansavimą vystymuisi. Visgi tai, kad į Seviliją suvažiavo 193 valstybių atstovai, pasak NVO atstovų, tai savaime jau yra pasiekimas, rodantis, kad noras tartis niekur nedingo.
Gražūs žodžiai ar realūs veiksmai?
Daug metų tarptautinės institucijos, remdamosi darnaus vystymosi tikslų (DVT) darbotvarke, žadėjo globalią pažangą – daugiau sveikatos, daugiau švietimo, daugiau lygybės. Tačiau šiandien, kai daugiau nei 50 valstybių grumiasi su išaugusių skolų krize, tvari pasaulio situacija priklauso ne nuo strategijų, o nuo realių veiksmų. Deja, jau dabar kalbama, kad tai yra „eilinė bla bla bla“ konferencija.
Šio susitikimo kulminacija – taip vadinamas „Compromiso de Sevilla“ – bendras dokumentas, kuriame šalys sutaria dėl mokesčių teisingumo, skaidrumo, skolų reformos ir išteklių mobilizavimo. Dokumente remiamas stipresnis vidaus išteklių mobilizavimas, didesnis fiskalinių sistemų skaidrumas, teisingesnis bendradarbiavimas mokesčių srityje ir žingsniai skolų struktūros reformos link. Tai nėra smulkūs pakeitimai, tai yra pagrindiniai klausimai, nuo kurių priklausys, ar šalys galės investuoti į sveikatos apsaugą, švietimą ir atsparumą klimato kaitai.
Ar pavyks pasiekti teisingą mokesčių sistemą?
Vienas iš svarbiausių konferencijoje keliamų klausimų – kaip ekonomiškai išsivysčiusios šalys gali generuoti savo išteklius, neskurdindamos labiausiai pažeidžiamų pasaulio regionų. Tai skamba logiškai, bet realybė su logika prasilenkia: kai didžiosios korporacijos ir itin turtingi asmenys išvengia apmokestinimo, neturtingos šalys aptarnauja joms suteiktas paskolas savo pačių viešųjų paslaugų sąskaita. Todėl kalbėti apie teisingos mokesčių sistemos sukūrimą reiškia kalbėti apie orumą, apie galimybę valstybėms būti nepriklausomoms ir atskaitingoms savo piliečiams – ne tik kreditoriams.
Dar vienas svarbus klausimas – skola. Per daug šalių šiandien priverstos rinktis tarp to, ar grąžinti paskolas, ar išmokėti atlyginimus mokytojams. Tai nėra tvaru, tai nėra moralu. FfD4 siūlo permąstyti šią dinamiką. Ir jeigu pasaulis rimtai nusiteikęs keisti taisykles – dabar yra tam tinkamas metas.
„Išmesta“ filantropija – klaida?
Pasak kritikų, viena akivaizdžiausių spragų oficialiajame konferencijos dokumente – beveik visiškas filantropijos (privačių fondų ir donatorių vaidmen) ignoravimas. Ji paminėta tik kartą – kaip galimas kapitalo šaltinis bendriems fondams. Teigiama, kad filantropija – milžiniška proga, kuri liks neišnaudota, jei nebus sugebėta įtraukti fondų, kurie gali veikti greitai, lanksčiai ir rizikuoti ten, kur valstybės negali.
Filantropija negali pakeisti viešųjų finansų, bet ji gali papildyti juos strategiškai, pavyzdžiui, padėti užtikrinti, kad būtų išgirsti labiausiai socialiai atskirtų žmonių, kurie dažnai yra neįtraukiami į elito derybų stalą, balsai. Be to, ji gali finansuoti atskaitomybę ir skaidrumą stebinčias organizacijas, remti nepriklausomą žiniasklaidą. Kitaip tariant, užtikrinti, kad sprendimai būtų ne tik priimami aukštose salėse, bet ir veiktų paprastų žmonių gyvenimus.
Ką reiškia „bendradarbiavimo mechanizmas“ ir ar jis vis dar veikia?
Vienas įkvepiančių šios konferencijos aspektų – tai, kad bendradarbiavimas vis dar įmanomas. Net jei kompromisas nėra idealus, net jei visos šalys negauna to, ko tikėjosi, pati valia susėsti prie suteikia viltį. Šiandien, kai daugelis šalių linksta į izoliacionizmą, kai nyksta pasitikėjimas tarptautinėmis institucijomis, FfD4 signalizuoja: bendradarbiavimas vis dar gyvas.
Tik ar bus pasinaudota šia galimybe? Ir – kas vyks pasibaigus konferencijai: ar bus įtraukti pilietinė visuomenė, filantropai, nepriklausomi ekspertai į darbotvarkės įgyvendinimą? Nes tik tuomet galima bus sakyti, kad ne tik buvo kalbama apie finansavimą darniam pasaulio šalių vystymuisi, bet ir veikiama, kad tai taptų realybe.
Parengė Vartotojų aljansas.
—
