Konferencijos aktualumą dar labiau sustiprina pastarojo meto geopolitinės aplinkybės: globalūs energetiniai iššūkiai, aštrėjanti triguba – klimato, taršos ir biologinės įvairovės – krizė bei neefektyvūs valstybių sienų nepaisančių problemų sprendimo formatai skatina ieškoti naujų XXI amžiaus iššūkių įveikimo strategijų.
Vis akivaizdžiau atsiskleidžiant Jungtinių Tautų klimato politikos neefektyvumui, formuojasi įvairiais lygmenimis – nuo regioninių iki globalaus – savanoriškai veikiančios vadinamosios norinčiųjų koalicijos (coalitions of the willing). Jų nariai greičiau ir efektyviau siekia fundamentalios svarbos, gyvybiškai reikalingų, neatidėliotinų politinių sprendimų.
Vietoje neambicingų kompromisų – konstruktyvios diskusijos
Iš esmės Kolumbijos forumą paskatino nusivylimas JT klimato viršūnių susitikimais. Būtinybė imtis greitų sprendimų tapo akivaizdi, kai iš klimato krizės stabdymo režimo pasitraukė JAV. Naftą eksportuojančios šalys nuolat blokuoja bendrus sprendimus, įskaitant iškastinio kuro atsisakymą. Dėl to JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos ir Paryžiaus klimato susitarimo šalių konferencijos jau kuris laikas yra tapusios greičiau parodomaisiais, deklaracijomis apipintais, o ne realių problemų sprendimui skirtais renginiais.
Daugiausia su klimato krizės stabdymu susijusių problemų kyla būtent dėl to, kad globaliame klimato režime dalyvauja beveik du šimtai valstybių, taigi, rasti visas jas tenkinančius sprendimus bet kuriais klausimais yra sunku, jei ne neįmanoma. COP‘uose galiausiai belieka tenkintis kompromisais, kurie praktiškai niekada nebūna pakankamai ambicingi.
Tuo tarpu Kolumbijos forume diskusijų toną ir turinį apibrėžė pats renginio formatas – jame dalyvavo valstybių vyriausybių, akademinių institucijų ir pilietinės visuomenės atstovai, nepalaikantys profesinių ryšių su iškastinio kuro industrija bei aiškiai pasisakantys už jo atsisakymą. Forume nedalyvavo tokios į iškastinio kuro gavybą ir vartojimą orientuotos valstybės, kaip JAV, Kinija, Indija, Rusija ar Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (angl. Organization of Petroleum Exporting Countries) šalys, todėl diskusijos dėl laipsniško iškastinio kuro atsisakymo tapo gerokai konstruktyvesnės. Aptariamos temos neapsiribojo vien klimato krizės problematika ir į šiltnamio efektą sukeliančių dujų ribojimą orientuotais sprendimais: „kastasi“ gerokai giliau.
Forumo rezultatai
Renginio atmosfera įgalino atkreipti dėmesį į tokias fundamentalios svarbos problemas, kaip tiesioginės iškastinio kuro sąsajos su morališkai pasenusiu globaliu ekonominiu modeliu, energetikos krizėmis bei kariniais konfliktais ir akcentavo kokybiškai naujos energetinės transformacijos poreikį. Visa tai paskatino diskusijas dėl kompleksinio praktinių, su iškastinio kuro problematika susijusių klausimų sprendimo – nuo subsidijų reformos, energetinės priklausomybės ir iškastinio kuro paklausos mažinimo iki metano emisijų ribojimo, švarios energijos technologijų (angl. clean tech) plėtros ir kt.
Vienas svarbiausių forumo rezultatų – veiksmų planas iki 2050 metų beveik visiškai (90 proc.) atsisakyti iškastinio kuro, be kita ko, numatantis, jog energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių, kaip prognozuojama, gali sugeneruoti iki 280 mlrd. JAV dolerių ekonominės naudos.
Forume dalyvavusios valstybės savanoriškai sutiko parengti laipsniško anglies, naftos ir gamtinių dujų atsisakymo veiksmų planus. Tarkime, Prancūzija įsipareigojo bandomajam planui jau iki 2030 metų atsisakyti anglies, iki 2045 metų – naftos, o iki 2050 metų – gamtinių dujų.
Ar pasauliui kada nors pagaliau pavyks atsisakyti iškastinio kuro? Tai, visų pirma, priklausys nuo valstybių požiūrio į klimato krizę, ateities klimato bei energetikos politikos ir politinės valios. Nemaža dalis Vakarų visuomenių į klimato kaitos keliamas grėsmes žvelgia rimtai, o klimato politikos atžvilgiu iš esmės yra nusiteikusios palankiai, taigi, galima teigti, jog planetos ateitis yra pasaulio valstybių vyriausybių rankose. Kita vertus, niekas negali paneigti ir vadinamųjų non-state actors reikšmės: vyriausybės planuoja, o faktinius veiksmus dažnai atlieka privatus ir virš-valstybinis sektorius.
Paradigmų kaita
Šiuo atveju svarbiausias Kolumbijos forumo pasiekimas – nauja kryptis globalios energetinės, o tuo pat metu – ir ekonominės – sistemos pokyčiams. Ji žymi strateginį poslinkį nuo ilgamečių, tačiau neefektyvių ir apčiuopiamų rezultatų nenešančių JT formato derybų.
Labai tikėtina, kad iškastinį kurą išgaunančių ir eksportuojančių šalių (angl. petrostates) vykdomos politikos sąlygojamos pastarojo meto globãlios energetinės krizės dar labiau paspartins perėjimą prie švariosios energijos technologijų. Tai neabejotinai įgalins globalios energetikos sistemos pertvarką, o kartu – stabilizuos tarptautinę sistemą, apsaugant valstybių ekonomikas nuo energijos (išteklių) kainų šokų bei tausojant aplinką.
Atsižvelgiant į šias tendencijas, Kolumbijos forumas gali būti vertinamas kaip tam tikras platesnio masto geopolitinių transformacijų stimulas, nuo iškastinio kuro dominavimo pereinant prie XXI amžiaus aktualijas atliepiančios energetikos sistemos, kurioje konkurenciją dėl išteklių galiausiai pakeis tarptautinis bendradarbiavimas; naftą ir gamtines dujas išstums švariosios technologijos, o geopolitinį pažeidžiamumą – technologijų lyderystė ir realus poreikis užsitikrinti energetinį saugumą bei energetikos sistemų atsparumą.
„Klimato reporterių“ informacija. „Canva“ pav.
www.klimatoreporteriai.lt