Kęstutis Kupšys, Vartotojų aljanso viceprezidentas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys
Energetinis skurdas – fenomenas, kuris Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, tampa vis aktualesnis. Bet kas jis iš tiesų yra? Ar tai tik dar viena politikų ir socialinių aktyvistų mėgstama frazė, kuria mėginama pažadinti mūsų sąžinę, ar reali problema, kurią būtina spręsti čia ir dabar? Pabandykime žvilgtelti į šio fenomeno esmę ir paieškoti sprendimo būdų.
Energetinis skurdas – tai būsena, kuomet žmonės dėl finansinių sunkumų negali išlaikyti pakankamo namų šildymo lygio arba moka už energiją tiek, kad tai kelia grėsmę kitoms jų gyvenimo sritims. Tai nėra vien tik statistinis rodiklis ar abstrakti sąvoka. Tai – realių žmonių, gyvenančių šalia mūsų, kasdienybė.
Įsivaizduokite situaciją: žiema, pro langus pučia šaltas vėjas, o namuose… namuose šilta tik prie radiatoriaus. Tačiau net ir šiluma prie radiatoriaus tampa prabanga, kai reikia rinktis – mokėti už šildymą ar už maistą. Skamba dramatiškai? Galbūt, bet tai yra kasdienybė ne vienam Lietuvos žmogui.
Ką gi, galbūt kažkas pasakys, jog sprendimas paprastas – reikia sumažinti energijos suvartojimą. Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Energetinio efektyvumo didinimas – puikus tikslas, bet jis reikalauja investicijų, kurios dažnai yra neįkandamos vidutinei šeimai, ką jau bekalbėti apie labiausiai vargstančius. Be to, kaip sumažinti suvartojimą, jei jau gyveni taupiai?
Čia ir prasideda tikroji dilema. Viena vertus, valstybė per įvairias agentūras siūlo pagalbos programas, skirtas namų šiltinimui, katilų keitimui ar atsinaujinančių energijos šaltinių diegimui. Kita vertus, šios programos dažnai pasiekia tik nedidelę dalį tų, kam pagalba iš tiesų reikalinga. Biurokratiniai procesai, sudėtingos paraiškų teikimo procedūros – visa tai tampa barjeru, kurį sunku įveikti. Vis dėlto didžiausia problema – netgi ne procedūros, o informacijos stoka. Tie, kam prieinama informacija apie paskelbtus kvietimus, jais naudojasi; tie, kam labiausiai pagalbos reikia, apie jos galimybę niekada nė nesužino.
Taigi, ką daryti? Pirmiausia, būtina suprasti, kad energetinis skurdas nėra vien individualių asmenų ar atskirų šeimų problema. Tai – visuomenės problema, kurią būtina spręsti kompleksiškai. Reikalingas ne tik finansinis palaikymas, bet ir švietimas – žmonės turi žinoti, kaip efektyviau naudoti energiją, kaip pasinaudoti siūlomomis pagalbos programomis. Turime naudoti tokias informavimo priemones, kurios prieinamos kiekvienam, net ir tam, kas ne visai gerai mato ar girdi, ir tam, kuris naudojasi „neišmaniuoju“ telefonu, ir tam, kuris gyvena atokiame sodžiuje ir prenumeruoja… ne Delfi Plius, o vietinį laikraštį.
Antra, būtina peržiūrėti ir patobulinti esamas pagalbos programas, kad jos taptų prieinamesnės ir lengviau pasiekiamos. Turime atsisakyti biurokratijos, kurios kartais atrodo, kad yra daugiau nei pačios pagalbos. Paskelbus kvietimą remti saulės elektrinių instaliacijas, mūsų Aljansą užplūdo skambučiai, kadangi daugelis norinčių pasinaudoti valstybės parama paprasčiausiai nesupranta painios kanceliarinės kalbos, kuria parašyti paramos kvietimų tekstai. Bandome padėti, bandome „išversti“ kanceliaritą į žmonių kalbą, bet vis dėlto patys paramos skelbėjai turėtų pirmiausia rūpintis tuo, kad jų kvietimai būtų suprantami ne tik žmonėms su aukštuoju.
Trečia, svarbu skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą. Vėjo ir saulės energija – pigiausia, skaičiuojant kilovatvalandės kainą per jėgainės tarnavimo laikotarpį. Skatinimo reikia ne tik ir ne tiek didelio masto projektuose, bet visų pirma individualiuose namų ūkiuose. Sprendimas – saulės elektros moduliai ant stogo (ar ant balkono), šilumos siurblys, o taip pat vėjo jėgainės, kartu su kaimynais, padedant savivaldybei, pasistatytos bendruomenėje. Technologijos tobulėja, o kartu mažėja ir jų įdiegimo kainos. Tačiau vėlgi, reikalingas aiškus ir suprantamas finansavimo mechanizmas.
Ketvirta, turime nepamiršti, kad valstybės resursai ne begaliniai. Paeksperimentavome su iki 10 kilovatų saulės jėgainės įrengimo parama pažeidžiamiausiems gyventojams; pamatėme ribas ir „apėjimo būdus“. Laikas įgyvendinti naujas, gerokai ambicingesnes programas, kurios taikliai „gesintų“ energetinį skurdą tuose namų ūkiuose, kurie realiai (o ne „ant popieriaus“) be valstybės paramos patys negali įveikti mano aukščiau jau minėto investicinio barjero.
Socialinių darbuotojų rolė – išskirtinė. Jie galėtų būti apmokyti atpažinti energetinį skurdą savo klientų namuose, galėtų žinoti bent pradmenis, kaip paprasčiausiomis, neretai labai pigiomis priemonėmis, energijos vartojimą sumažinti. Vartotojų aljansas europinio projekto STEP dėka prieš keletą metų tokius energetikos supratimo pradmenis suteikė apmokydamas apie ketvirtį tūkstančio socialinių darbuotojų bei seniūnijų specialistų Lietuvoje. Tačiau visuomeninės organizacijos, net ir padedant „Horizon“ programai, negali pakeisti solidaus energetinių konsultantų tinklo, tarkime, tokio, kokį turi Vokietija dar nuo 1978 metų. O dar klausiame, kodėl vokiečiai gyvena turtingiau. Jie gyvena turtingiau, nes žino ir moka taupyti, o tas žinias padeda skleisti Vokietijos žemių bei savivaldybių finansuojami specialistų centrai.
Energetinis skurdas – tai ne tik šalti namai žiemą ar per didelės sąskaitos už šildymą. Tai – ribotos galimybės mokytis, dirbti, gyventi sveiką ir pilnavertį gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sprendimo – ne tik kaip politikai ar socialiniai aktyvistai, bet ir kaip kaimynai, bendruomenės nariai. Pasidalinkime žiniomis, padėkime vieni kitiems ir neleiskime, kad energetinis skurdas taptų neužgyjančia žaizda mūsų visuomenėje.
Šis straipsnis buvo skelbtas LRT.lt tinklapyje 2024 02 27.
Straipsnį siūlo „Klimato reporteriai“. „Klimato reporteriai“ tai – Lietuvoje dar nauja iniciatyva, kurios tikslas – tapti klimato naujienų agentūra. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.